Apsvarstykite šias šešias sutartis:
1. 2003-aisiais Čikagos parkų departamentas sudarė 20 metų kontraktą, kuriuo naujasis Park Grill restoranas buvo atleidžiamas nuo nuosavybės ir atliekų tvarkymo mokesčių, o taip pat neturi mokėti už vandenį ir dujas.
2. 2004-aisiais Cubs sudarė 20 sezonų sutartį su privačių klubų ant stogų, kuriuose atsiveria vaizdas į Wrigley stadioną, savininkais, kad nebus statomos „jokios užkardos, uždengiančios vaizdą“ nuo stogų, mainais už 17 proc. klubų pajamų.
3. 2006-aisiais Čikaga gavo $563 milijono iš privačios kompanijos mainais už 99 metams išnuomotus keturių skirtingų Millenium parko vietų viešuosius požeminius garažus. Į šią sutartį įtrauktas punktas, draudžiantis miestui išduoti licenzijas naujiems konkuruojantiems garažams šioje teritorijoje.
4. 2012-aisiais Čikagos valstybinių mokyklų departamento vadovė Barbara Byrd-Bennett užtikrino susirūpinusius tėvus, kad dešimtys planuojamų uždaryti mokyklų nebus paverčiamos čarterinėmis mokyklomis.
5. 1970-aisiais, Ilinojus ratifikavo naująją valstijos konstituciją, kurioje vienas pagrindinių punktų skelbė, kad valstybinės pensijos „negali būti sumažintos ar kitaip joms pakenkta“.
6. Tais pačiais 1970-aisiais mūsų naujoji konstitucija labai griežtai apribojo piliečių iniciatyvų galimybes, leisdama rengti referendumus tik dėl pasiūlymų nukreiptų į „struktūrinių ir procedūrinių“ Generalinės Asamblėjos aspektų keitimą.
Ar pastebėjote, kas tarp jų bendra?
Visi šie klausimai pastaruoju metu nuolat patenka į žiniasklaidos akiratį, kiekvienas iš jų skatina apgailestauti dėl neapdairumo ir kiekvieno atveju siekiama kažkaip atsikratyti jų uždėtų apribojimų.
1. Miestas šiuo metu yra įsitraukęs į teismo procesą, siekdamas panaikinti Park Grill kontraktą, kuris, pareigūnų teigimu, yra patronato pavyzdys ir jau kainavo mokesčių mokėtojams apie $8 milijonus.
2. Pastaruosius keletą metų naujieji Cubs savininkai siekia bet kokia kaina iškelti naujus, pajamas nešančius ekranus, ženklus ir lentas, nepaisant to, kad tai prieštarauja sutarčiai su ant stogų įrengtų klubų savininkais. Panašu, kad šios kovos taip pat laukia teismas.
3. Arbitražo svarstyme Čikagai buvo paskirta beveik $58 milijonų bauda už tai, kad buvo išduoti leidimai statyti naujas parkavimo vietas išnuomotų garažų kaimynystėje. Miestas yra pateikęs šio sprendimo apeliaciją.
4. Čarterinės mokyklos jau pateikė prašymus užimti uždarytų mokyklų patalpas, o viena nepriklausoma mokykla (Čikagos meno mokykla) šį rudenį jau keliasi į uždarytą valstybinę pradinę mokyklą.
5. Empatiškas pensijų apsaugos straipsnis konstitucijoje, kol kas visuose teismuose pasmerkė bet kokius įstatymų leidėjų bandymus sumažinti didžiausią šalyje nepadengtų pensijų skolą, siekiančią $100 mlrd.
6. Taip pat ir leidžiamų piliečių iniciatyvų apibrėžimas yra toks siauras, kad šių metų lapkritį neteks balsuoti už itin populiarius siūlymus apriboti kadencijų Springfilde skaičių ir perimti apskričių perbraižymo darbus iš partijos vadų rankų.
O šiame sąraše net nėra visų trumparegiškų Čikagos sprendimų krikštatėvio - 2008 metų sutarties išnuomojančios visus miesto automobilių stovėjimo trukmės skaitiklius privačiai kompanijai 75 metams už iš karto sumokėtą (ir labai greitai išleistą) $1,2 mlrd. mokestį. Spaudoje to nebeaptarinėjame, nes praradome viltį.
Kiekviena sutartis, kiekvienas šio sąrašo pažadas tuo metu atrodė kaip puiki idėja. Ir kiekvienas iki šiol turi kokių nors savo rėmėjų.
Pensijų apsaugos straipsnio problema yra ne ta, kad jis nenumatė, jog ateities įstatymų leidėjai pasiduos pagundai praleisti kasmetines investicines įmokas į pensijų fondą ir išleis pinigus dabarties reikmėms. tai buvo numatyta. Tiesiog niekas nesitikėjo, kad tai bus daroma taip dažnai nepaisant to, kad kas kartą vis giliau yra įsipainiojama į konstitucinius spąstus. Jei šis straipsnis būtų buvęs stipresnis (pavyzdžiui, numatytų privalomas investicijas) mes šiandien neišgyventume krizės.
Pagrindinis principas turėtų būti ne „Jei ką, ateityje pabandysime perdaryti“, kas, panašu, tampa mūsų naujausiu šūkiu, o „Sutarta, reiškia sutarta“.
Taip, aplinkybės keičiasi. Visko numatyti neįmanoma. Štai dėl ko privalome reikalauti daugiau atsakomybės iš savo politikų, įstatymų leidėjų, biurokratų ir lyderių: jie privalo nustoti gyventi šia akimirka ir pasvarstyti, kaip tokie ilgalaikiai kontraktai paveiks ateities kartas, kurioms teks su jais gyventi ir daugiau taip neatsakingai neuždėti antrankių tiems, kas ateityje bandys kažką keisti.
