Įsitikinimas: didieji baltieji rykliai yra kerštingi žmogėdros. Realybė: taip, kartais jie puola žmones, bet kiti rykliai greičiausiai kelia didesnę grėsmę. Be to, jie yra šiltakraujai ir gimdo gyvus jauniklius – kartais vienu metu net dešimt.
Kai kalba pasisuka prie stereotipų apie gyvūnus, vos keli yra taip giliai įsišakniję, kaip Carcharodon carcharias atveju. Iš tiesų, didieji baltieji rykliai netgi nėra balti – manoma, kad taip jie buvo pavadinti dėl to, kad rykliai yra kone visiškai balti tik vienu atveju – kai guli negyvi, pilvu į viršų, ant laivo denio. Kur kas labiau tiktų vadinti šią rūšį „juodaisiais rykliais“ – jie turi itin tamsią viršutinę dalį, kas leidžia jiems prisėlinti prie nieko neįtariančio grobio paviršiuje, kuriam sunku pastebėti plėšrūną, artėjantį iš tamsių gelmių.
Kalbant apie aukas, rykliai puotauja pačiomis įvairiausiomis rūšimis, įskaitant banginius, kalmarus, vėžlius ir, kartais, pingvinus.
„Jei sudarytum sąrašą visų dalykų, kurie buvo rasti baltųjų ryklių skrandžiuose, gautum visą jų įvairovę“, - sako jūrų biologas George‘as Burgessas iš Floridos universiteto Geinsvilyje. Tačiau gerai žinoma viena – kad ryklių skonis su metais keičiasi.
„Iki 7, 8 ar 9 pėdų ilgio jie ėda beveik vien tik žuvis, - sako Burgessas. – Jiems augant ir pasiekus seksualinę brandą, rykliai pradeda pulti ir žinduolius, jei tik gauna progą.“
Tie vyresni rykliai teikia pirmenybę ruoniams, jūrų liūtams bei jūrų vėpliams. Yra apskaičiuota, kad dideliu greičiu atakuodami iš vandens, jie gali pačiupti iki 3 m ant pakrantės esančią auką. O kad ją susirastų, jie panaudoja kone visus įmanomus įgūdžius.
„Jie turi tokias jusles, kurios papildo viena kitą“, - sako Burgessas.
Pavyzdžiui, baltieji rykliai turi stebėtinai jautrią klausą. Vieno 1963 m. atlikto ekpertimento metu, mokslininkai išplaukė iš Majamio, prikabinę prie savo laivo garsiakalbius, kad išsiaiškintų, ar galima pritraukti ryklius garsu. Žemo dažnio pulsai, panašūs į skleidžiamus į pavojų patekusių žuvų, sukėlė staigų ryklių susidomėjimą.
Na, o kai ryklys jau artėja prie savo aukos, įsijungia jų legendinė uoslė. Skirtingų ryklių rūšių smegenų tyrimai parodė, kad didžiųjų baltųjų ryklių uodžiamasis smegenų centras yra ypatingai gerai išsivystęs.
Ir jų regėjimas nėra prastas.
„Jie ypač gerai mato kontrastus“, - sako Burgessas.
Dar rykliai turi dvi kitas, mažiau žinomas, jusles. Jų šonuose esančios linijos iš tiesų yra atskiri organai, gebantys nustatyti vandens slėgio pokyčius, kurie atskleidžia aukos judėjimą. O kai jie visiškai priartėja prie tikslo, geba pajusti savo aukos elektromagnetinį lauką.
„Visi šie dalykai susijungia į vieną ir paverčia juos labai, labai talentingais plėšrūnais“, - sako Burgessas. Bet nesibaiminkite: jie retai kada pritaiko savo medžioklės gabumus su žmonėmis.
Burgessas yra Tarptautinės ryklių atakų rinkmenos, įrašų apie visas žinomas ryklių atakas prieš žmones nuo XVI a., sudarytojas. 2013-aisiais, paskutiniais metais, kurių duomenis turime, įvyko 76 neišprovokuoti ryklių išpuoliai visame pasaulyje, per kuriuos žuvo 10 žmonių. Tik vieną tų mirčių sukėlė didysis baltasis ryklys.
„Baltųjų ryklių atakos yra tik nedidelė bendro vaizdo dalis“, - sako Burgessas.
Per dešimtmetį nuo 2004 iki 2013 m., didieji baltieji rykliai buvo atsakingi vidutiniškai už septynias neišprovokuotas atakas ir mažiau nei dvi žūtis per metus.
Nepaisant šių faktų, žmonėms nugalėti baimę sunku – „Nasrai“ puikiai pasitarnavo demonizuojant šią ryklių rūšį. Tačiau, jeigu trumpam užgniaušite savo baimę, pamatysite, kokie jie yra nuostabūs sutvėrimai. Pavyzdžiui, priešingai nei dauguma žuvų, didieji baltieji rykliai gali kontroliuoti savo kūno temperatūrą – net ir panirę į didelį gylį, jie geba išlaikyti ją pastovią ir daugiau nei 10 laipsnių Celsijaus aukštesnę nei vandens, kadangi jų venos ir arterijos yra išsidėsčiusios paraleliai. Tai reiškia, kad jų raumenų sukurta šiluma kūne pasilieka ilgiau, todėl rykliai gali išgyventi tiek šiltuose, tiek labai šaltuose vandenyse.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius, mes taip pat sužinojome, jog didieji baltieji rykliai turi ypatingą reprodukcijos sistemą. Šiuo atžvalgiu, jie netgi yra panašūs į žmones, mat gimdo gyvus palikuonis. Viena motina ryklė, pagauta netoli Japonijos 1992-aisiais, buvo daugiau nei 5 m ilgio ir nešiojo 10 pilnai susiformavusių jauniklių, kurių ilgis varijavo nuo 1,3 iki 1,5 m. Dar negimę rykliukai maitinosi savo motinos išleistais neapvaisintais kiaušinėliais, tarsi propaguodami švelnią kanibalizmo formą.
