Satyrikas Johnas Oliveris savo laidoje pasijuokė iš to, kaip farmacinė kompanija kepsniu pavaišina gydytoją ir taip paperka jį skirti savo pacientams jų gaminamus vaistus. Šį ironišką etiudą nusičiupo daugybė susižavėjusių žiniasklaidos priemonių nuo Mother Jones iki Wall Street Journal, ir net Amerikos gydytojų asociacija jautėsi privalanti padaryti pareiškimą, kad ji „siekia skaidrumo“ kalbant apie farmacijos kompanijų išmokas gydytojams.
Tačiau ne visada skaidrios gydytojų skiriamų receptinių vaistų praktikos yra tik ledkalnio viršūnė. Amerika yra daugiausiai vaistų vartojanti šalis pasaulyje – net 70 procentų jos gyventojų vartoja receptinius vaistus – tačiau sveikatos rezultatai yra blogiausi visame išsivysčiusiame pasaulyje. Vis dėlto, nauji žurnalistiniai tyrimai apie apgavystes klinikiniuose vaistų tyrimuose atskleidžia kai ką baisesnio: gydytojai nežino, kokius vaistus jums išrašo.
Tiesa yra ta, kad gydytojai turi labai mažai patikimos informacijos, kuria galėtų remtis. Net patys prestižiškiausi medicinos žurnalai spausdina mokslinius straipsnius, paremtus suklastotais tyrimais, sako žurnalistikos profesorius Charlesas Seife, kuris drauge su savo studentais pusę metų bandė išsiaiškinti, kodėl paaiškėjus tiesai, klaidinga informacija nėra ištaisoma.
„To rezultatas yra tas, kad niekas niekada nesužino, kuri informacija yra klaidinga, kurie tyrimai – suklastoti, ir kurie vaistai į rinką pateko nepelnytai“, – rašo profesorius.
Taigi, problema glūdi ne vaistų kompanijų rinkodaroje, o sveikatos priežiūros ir rūpybos „standartuose“, kurie yra kuriami remiantis atliktais „tyrimais“. Štai pavyzdžiu galime paimti 2004 metų cholesterolio mažinimo taisykles, po kurių pateikimo staiga išaugo statinų grupės vaistų skyrimas ir vartojimas, tačiau niekas nepasigilino į tai, kad 8 iš 9 taisykles ruošusių gydytojų ekspertų gavo ženklias išmokas iš statinų gamintojų. O Harvardo psichiatrai, intensyviai skatinę vartoti stimuliantus gydant ADHD – dėl šios priežasties 15 procentų šalies jaunimo vartoja šiuos vaistus – gavo $1,6 milijonų išmoką iš jų gamintojų. Prestižiniai medicinos žurnalai – tie, kurie dažnai apibrėžia gydymo taisykles ir normas – leidžia farmacines kompanijas konsultuojantiems medikams ar apmokamiems medicininių tekstų rašytojams išaukštinti vaistų, kuriuos jie siekia parduoti, privalumus.
Eiliniam praktikuojančiam gydytojui daug didesnę įtaką padaro oficialūs reikalavimai, normos, straipsniai moksliniuose žurnaluose, o ne „pastatyti“ pietūs ir besišypsantis vaistų kompanijos atstovas. Farmacinės kompanijos tai žino, užtat ir siekia daryti įtaką akademijai, o ne pavieniams gydytojams. Klausimas tik, kaip giliai visa tai yra įsišakniję.
„Dėl farmacijos kompanijų investuojamų milijardų jau nebegalima pasitikėti dauguma klinikinių tyrimų ir net gerbiamų medicinos specialistų vertinimais ar ekspertų siūlymais“, – sako buvusi New England Journal of Medicine vyriausioji redaktorė dr. Marcia Angell.
Žinoma, praktikuojantis gydytojas neturi galimybių pats sekti visų atliekamų tyrimų – kasmet yra išspausdinama apie 800 000 straipsnių. Kaip tik dėl to, 10 dešimtmečio pabaigoje buvo įkurta Cochrane Collaboration grupė, kurios tikslas – sistemiškai peržvelgti medicinos literatūrą. Nordic Cochrane Center Kopenhagoje direktorius dr. Peteris Gotzsche per pastaruosius dvejus metus pamatė pakankamai, kad savo atradimus sudėtų į knygą, iškalbingai pavadintą „Organizuotas nusikalstamumas. Kaip didžiosios farmacijos kompanijos sugriovė sveikatos priežiūros sistemą“.
„Didžioji dalis vaistų kompanijų vykdomos veiklos atitinka organizuoto nusikalstamumo apibrėžimą pagal JAV įstatymus, – neseniai duotame interviu kalbėjo dr. Gotzsche. – Jos elgiasi kaip mafija, korumpuoja visus, ką gali. Kai kuriose šalyse jos yra nupirkusios net sveikatos ministrus. Pirmiausia jos nuperka profesorius, tada departamentų vadovus, vyriausiuosius gydytojus... Smulkmė jų nedomina.“
Tai kelia nerimą – ypač todėl, kad jau visuotinai sutariama, kad receptiniai vaistai gali būti pavojingi, o bėgant metams daugelis jų yra atšaukiami.
„Mūsų receptiniai vaistai yra trečia dažniausia mirties priežastis po širdies ligų ir vėžio, kasmet nusinešanti apie 200 000 amerikiečių gyvybes – pusė šių žmonių miršta labai tiksliai laikydamiesi gydytojų nurodymų, o tai reiškia, kad jų mirties priežastimi tampa šalutinis poveikis, – pasakojo dr. Gotzsche. – Kita pusė miršta dėl klaidų, kurias dažniausiai padaro gydytojai, mat vaistai neretai turi 20, 30 ar net 40 kontraindikacijų ir perspėjimų.“
Taigi svarbu ne juoktis iš gydytojų, kurie pavaišinti pietumis pasirenka vieną ar kitą vaistą, o užtikrinti, kad vaistai, iš kurių jie renkasi, būtų tikrai saugūs ir efektyvūs.
