NASA šią savaitę išplatino vėliausias Saturno palydovo Encelado nuotraukas, padarytas „Cassini“ kosminio zondo per jo priartėjimą prie šio Saulės sistemos objekto praėjusį trečiadienį, rodančių, kad tai yra tikrai atšiauri vieta.
Nuotraukos buvo padarytos tuomet, kai zondas praskrido vos 30 mylių virš palydovo pietinio poliaračio. „Cassini“ nufotografuotus vaizdus į Žemę perdavė per ateinančias kelias dienas.
„Pritrenkiančios „Cassini“ nuotraukos leidžia mums iš arčiau pažvelgti į Enceladą po šio nepaprastai artimo skrydžio, tačiau mūsų laukia didelė dalis dar įspūdingesnių tyrimų“, - sakė Linda Spilker, misijos projektų mokslininkė iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje, Kalifornijoje.
Enceladas turi ledinį, atšiaurų kraštovaizdį, nusėtą gilių kanjonų, pramintų „tigro dryžiais“. Tačiau už ledinio jo paviršiaus slypi kai kas nepaprasto – platus vandenynas, šildomas Saturno ir kito jo palydovo, Dionės, energijos. Vienas iš „Cassini“ misijos tikslų ir buvo įvertinti, ar tas vandenynas Encelado viduje gali būti gyvenamas.
Neatmetama galimybė, kad mikroskopiniai organizmai, panašūs į tuos, kurie gyvena giliose Žemės vulkaninėse angose, gali egzistuoti ir čia. Kad padėtų atsakyti į šį klausimą, mokslininkai bandys nustatyti, kiek hidroterminės veiklos vyksta po Encelado paviršiumi.
Jie taip pat tikisi daugiau sužinoti apie į Encelado paviršių ištrykštančių geizerių cheminę sudėtį. Žemas praskriejimo aukštis turėtų leisti „Cassini“ aptikti sunkesnes, masyvesnes molekules, įskaitant ir organines, tačiau šių duomenų mokslininkai dar neturi – tikimasi, kad jie bus perduoti per ateinančias savaites.
Encelado geizeriai taip pat yra gana įspūdingi – iš „tigro dryžių“ prasiveržiantis vanduo iššauna tūkstančius kilometrų į kosmosą. Tokių geizerių suskaičiuojama mažiausiai 101, jie sudaryti iš vandens garų ir ledo.
„Enceladas nėra vien tik vandenyno pasaulis, tai yra pasaulis, kuris gali būti gyvenama aplinka gyvybei, - sakė „Cassini“ programos mokslininkas Curtas Nieburas per pirmadienį surengtą NASA spaudos konferenciją. – Ir mes paimsime pačius geriausius pavyzdžius iš pirmojo vandenyno už Žemės ribų.“
Nors „Cassini“, Žemę palikęs 1997-aisiais, neturi mokslinės įrangos, kuri leistų atpažinti gyvybę tiesiogiai, kosminio zondo dvidešimties metų senumo technologija yra pakankama, kad leistų išsiaiškinti, ar Enceladas yra pajėgus palaikyti gyvybę mikroorganizmų forma.
„Enceladas mus nustebino, - neseniai Kongreso Mokslo, kosmoso ir technologijų komiteto posėdyje kalbėjo Jonathanas Lunine‘as, planetų mokslininkas iš Kornelio universiteto. – Sudarykite reikalavimų sąrašą nežemiško tipo gyvybės atsiradimui – skystas vanduo, organinės medžiagos, mineralai, energija, cheminiai gradientai – ir „Cassini“ bus radęs visų jų įrodymus Encelado geizeriuose.“
„Cassini“ pirmą kartą geizerius pastebėjo 2005-aisiais. Niekas nežinojo, ar tai nuo paviršiaus garuojantis ledas, ar po paviršiumi tyvuliuojančio skysto vandens – regioninės jūros ar netgi plataus, visą planetą apimančio vandenyno, tokio kaip Jupiterio mėnulyje Europoje, įrodymas. Per ateinantį dešimtmetį „Cassini“ surinko pakankamai įrodymų, suteikusių galimus atsakymus į tuos klausimus – ir atskleidė, jog Enceladas yra kur kas sudėtingesnis nei planetų mokslininkai drįso įsivaizduoti.
„Kalbant astrobiologiškai, šis palydovas yra viena įdomiausių vietų visoje Saulės sistemoje“, - sakė kitas „Cassini“ mokslininkas Hunteris Waite‘as.
Tiesa, įrodymai, kad pasaulis gali būti gyvenamas, dar nėra įrodymas, kad jame iš tiesų yra gyvybės. Jeigu mes tikrai norime išsiaiškinti, ar Saturno mėnulyje yra gyvybės, galiausiai turėsime į jį nusiųsti kitą kosminį aparatą, sukurtą specialiai jos ieškoti.
Lunine‘as įsitikinęs, kad tai būtų galima padaryti. Jis jau planuoja misiją, kurią vadina „Encelado gyvybės paieškomis“ (ELF). Tiesa, NASA atmetė pradinį ELF pasiūlymą, tačiau Lunine‘as rankų nuleisti neketina. Ypač todėl, kad, priešingai nei kito tyrimų taikinio, Europos, atveju, mums nereikėtų gręžtis pro storą ledo sluoksnį, kad pasiektume vandenyną Encelade.
„Geizeris yra nemokamas pavyzdys, - sako jis. – Vienintelis dalykas, ko prašo gamta – kad mes patys atvyktume ten. Kai mes jau būsime ten, jis bus nemokamas. Nereikės gręžti, tirpdyti, laužti ledo ar atsargiai leistis į eketę, kaip to norėtų Žiulis Vernas.“
