Liepos 30-ąją Kijevo Borispolio oro uoste buvo sulaikytas buvęs Regionų partijos frakcijos pirmininkas, buvęs Luhansko srities vadovas ir artimiausias Viktoro Janukovyčiaus bendražygis Aleksandras Jefremovas. Generalinė Ukrainos prokuratūra jam yra iškėlusi kaltinimus „piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi perėmus įmonės „Luhanskugol“ turtą“, „atlikus sąmoningus veiksmus, siekiant pakeisti Ukrainos teritorines sienas, kurie sukėlė žmonių mirtis ir kitas sunkias pasekmes“, o taip pat „organizaciniu ir kitokiu bendradarbiavimu, įkuriant teroristinę organizaciją „Luhansko liaudies respublika“.
„Eilinių piliečių“ džiūgavimas girdimas ne tik Kijeve ar Lvove, bet ir pačioje „Luhansko liaudies respublikoje“, prie kurios įkūrimo prisidėjus kaip tik ir yra kaltinamas buvęs Regionų partijos frakcijos vadovas. Buvusio deputato advokatai kalba apie pažeidimus, įvykusius arešto metu, o jo sėbrai šūkauja apie „politinį persekiojimą“. Iš proukrainietiškos šalies pusės net pasigirdo komentarų apie tai, kad šiuo metu Jefremovas neturi jokios vertės, nes yra visiškai nusišalinęs nuo ankstesnės veiklos, o jo areštas yra ne kas kita, o tik prezidento Porošenkos ir jo aplinkos „savireklama“, kuri jam yra itin reikalinga dabartinėmis pernelyg vangiai ir lėtai vykdomų reformų, nuolatinių korupcijos skandalų ir smarkiai kritusių reitingų sąlygomis.
Iš tiesų Aleksandro Jefremovo teismas, jo areštas ir jam iškelti kaltinimai valstybės išdavimu prezidentui Porošenkai ir jo aplinkai yra kur kas pavojingesni nei galimiems buvusio Luhansko srities vadovo bendrams, kurių didžioji dauguma šiuo metu slapstosi Rusijoje ir Donbaso teritorijoje. Kodėl? Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, būtina suprasti, kas per vienas yra Aleksandras Jefremovas ir kaip jį vertina Ukrainos visuomenė.
61-erių Aleksandras Jefremovas buvo Ukrainos deputatu tris kadencijas nuo 2006-ųjų iki 2014-ųjų metų pabaigos. Nuo 2012-ųjų metų pabaigos vadovavo Regionų partijos frakcijai, o iki tol buvo Luhansko srities tarybos deputatas bei septynerius metus vadovavo Luhansko srities vyriausybės administracijai. 2015 metų vasario 14 dieną jis jau buvo suimtas, iškeliant kaltinimus „piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi“. Tais pačiais metais prieš Jefremovą pradėta dar ir kita baudžiamoji byla, kaltinant jį „atlikus sąmoningus veiksmus, skirtus kurstyti tautinę, rasinę ar religinį nesantaiką ir neapykantą“. Tačiau 2016 m. kovo 31 dieną Ukrainos generalinė prokuratūra buvo priversta atšaukti kaltinimus ir grąžinti 60,9 tūkstančio grivinų užstatą. Tuometinis kaltinimų Jefremovui panaikinimas ir jo paleidimas į laisvę tapo pagrindiniu argumentu tiems, kas kaltino Petrą Porošenką slaptais susitarimais su buvusiais regionų vadovais ir nenoru imtis reformų.
Ir štai, 2016 metų rugpjūčio 1 dieną, po eilinio arešto ir iškeltų kaltinimų, Kijevo Pečiorskio rajoninis teismas, remdamasis tuo, kad Aleksandrui Jefremovui iškelti kaltinimai nenumato paleidimo už užstatą, paskyrė jam kitą kardomąją priemonę ir įsakė jį suimti dviem mėnesiams, iki rugsėjo 28 dienos. Tai reiškia, kad vyks teismas, kuriame bus pateikti kaltės įrodymai, o tai leis įvertinti dabartinės valdžios pasiryžimą šią bylą privesti iki pat nuosprendžio paskelbimo. Taip yra todėl, kad garsiai nuskambančiais suėmimais ukrainiečių visuomenės jau nebenustebinsi, kaip ir keistais teismo sprendimais, paremtais abejotinais įrodymais, kurie leidžia teisiamiesiems išeiti į laisvę prisidengus „politinių kalinių“ priedanga.
Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka pareiškė, kad teismo sprendimas suimti buvusį parlamentarą byloja apie padėties Ukrainoje gerėjimą ir savotišką šalies teisėsaugos sistemos „išgijimą“.
Jis taip pat pažymėjo, kad Jefremovui bus siūloma bendradarbiauti su tyrėjais, t.y. bus pasiūlyta sušvelninti galimą bausmę, jei šis duos parodymus apie tai, kaip realiai prasidėjo kariniai veiksmai Ukrainos rytuose. „Luhansko liaudies respublika“ jau spėjo oficialiai pareikšti, kad nepaisant to, ką pasakys Jefremovas savo „atvirame prisipažinime“, tai negali būti laikoma įrodymais, nes sulaikytajam yra „daromas spaudimas“ liudyti.
Tiems, kas agresijos pradžią patyrė patys atsidūrę įvykių epicentre, nereikalingi Jefremovo parodymai, kad jie būtų tvirtai įsitikinę, jog Ukrainos teritorijos okupacijos specialioji operacija prasidėjo ne tada, kai gatvėse pasirodė ginkluoti žmonės, o vietinė valdžia įsitraukė į „stichiškus mitingus“, ragindama Rusijos prezidentą „įvesti kariuomenę“, o kur kas anksčiau. Šie žmonės žino, kad tai įvyko jau tada, kai į valdžią energingai veržėsi Jefremovo vadovaujama Regionų partija, kuri leido sau (ne be rusų kuratorių dalyvavimo) naudoti visus turimus informacinius, finansinius ir administracinius resursus, kad pradėtų Ukrainos vyriausybės diskreditacijos elektorato akyse procesą. Ukrainiečiams ne paslaptis, kad tai ši partija kartu su tyliu regioninių politikų sutikimu pradėjo skleisti „dviejų Ukrainų“ mitą, kad jų finansuojamų „ekspertų“ pastangomis formavosi tokie pseudoetnosai kaip „Krymo tauta“ ir „Donbaso tauta“, kad jie savo priešrinkiminėje agitacijoje leido sau atvirai meluoti ir svaidytis neapykantą ukrainiečiams skatinančiais pareiškimais, vėliau pavirtusiais ta beprotybe, kurią rusų propagandininkai pabandė pasauliui pateikti kaip „pilietinį konfliktą“ Ukrainoje. Paskui šių politikų pinigais į Ukrainą buvo gabenami „politiniai turistai“ ir finansuojamas „rusų pavasaris“.
Buvęs Aukščiausios Rados deputatas, atstovaujantis Regionų partiją, Vladimiras Landikas, Jefremovo žemietis iš Luhansko, viename savo interviu papasakojo, kad vienas aukštas pareigas einantis jo bendrapartietis drauge su komunistu Spiridonu Kilinkarovu prisidėjo prie teroristinės organizacijos „Luhansko liaudies respublika“ įsteigimo.
„Jefremovas buvo Kremliaus agentas dar nuo komjaunimo laikų. Jis taip pat buvo atsakingas už prorusišką judėjimą visoje Ukrainoje, pateko į labai siaurą išrinktųjų ratą, kartu su Putino krikštatėviu Viktoru Medvedčiuku“, – sakė Landikas. Pasak jo, būtent Jefremovas pasiūlė Medvedčiukui buvusį Luhansko srities deputatą Arseną Klinčiajevą į prorusiško judėjimo „Ukrainos pasirinkimas“ vadovo postą. Taip, tą patį Klinčiajevą, kuris 2014 metų pavasarį virš vyriausybinės Luhansko srities administracijos pastato iškėlė Rusijos vėliavą
„Nusikaltėliai, kurie 2014 metų kovo 3 ir 9 dienomis užėmė Luhansko srities vyriausybės administracijos pastatą, buvo čia atgabenti Jefremovo įsakymu, vadovaujant srities tarybos pirmininkui Golenko. Jis sumokėjo už autobusus, juos vežė iš Krasnaja Talovka ir Melovo. Buvo atvežta 100-150 žmonių. Jie ir vėl buvo atvežti, kai buvo atakuojama Ukrainos saugumo tarnyba“, – sakė Landikas. Jis tikina, kad davė parodymus apie Jefremovo vaidmenį ginkluotame Luhansko srities užėmime kiekvienam generaliniam prokurorui, paskirtam po Maidano, ir, jei viskas prieis iki teismo, yra pasirengęs būti liudininku teismo procese.
Ukrainos žiniasklaida ne kartą rašė, kad teroristinės organizacijos „Luhansko liaudies respublika“ lyderis Valerijus Bolotovas kadaise dirbo Aleksandro Jefremovo asmeniniu vairuotoju ir apsauginiu. 2015 metų spalį rusų laikraštyje „Novaja Gazeta“ buvo išspausdintas žurnalistinis tyrimas, kuriame buvo rašoma, kad daugumą vadovaujamų pareigų okupuotoje Luhansko srities teritorijoje užima „Jefremovo klano“ atstovai. Šiame leidinyje buvo rašoma, kad okupuotos Luhansko srities teritorijos vadeiva Igoris Plotnickis irgi priklauso Jefremovo komandai. „2014 metų spalį į Luhanską iš Kijevo į derybas su būsimu „tautos išrinktu respublikos vadovu“ Plotnickiu atvyksta Viktoras Tichonovas. Jis jam Aleksandro Jefremovo (kuris yra Kijeve, kur jam taikomas namų areštas) vardu garantuoja saugumą, tam tikrą veiksmų laisvę, o mainais šiam tereikia į nustatytus postus paskirti 26 žmones, ištikimus Jefremovo šeimai. Plotnickis sutinka, o jo kandidatūros klausimas laikomas išspręstu“, – rašoma „Novaja Gazeta“ straipsnyje.
Tad kodėl Jefremovo teismas yra pavojingas dabartine valdžiai? Po Viktoro Juščenkos pergalės 2004-ųjų rinkimuose, Regionų partija surengė „Šiaurės Donecko suvažiavimą“, reikšdami paramą Viktorui Janukovyčiui. Suvažiavime skambėjo raginimas pietrytinei šalies daliai atsiskirti nuo Ukrainos ir paskelbti „Pietryčių respubliką“.
Tuomet niekas iš separatistinės veiklos šalininkų nebuvo patrauktas atsakomybėn. To ukrainiečiai nepamiršo. Išteisinamasis sprendimas arba nepakankamas įrodymų kiekis buvusio Regionų partijos lyderio ir šešėlinio Luhansko srities (kur vietinis elitas begėdiškai ir visapusiškai bendradarbiavo su okupantais) vadovo byloje taptų savotišku kaltinamuoju nuosprendžiu generaliniam prokurorui Lucenkai ir prezidentui Porošenkai bei galutinai palaidotų jų politines perspektyvas.
Ar generalinis prokuroras ir prezidentas tai supranta? Akivaizdu, kad taip. Pavyzdžiu kitiems turintis tapti teismo procesas jiems yra ne kas kita, o asmeninio politinio išgyvenimo klausimas. Tačiau yra ir kita „Jefremovo bylos“ pusė, kuri yra aktuali visiems šalies piliečiams. Aleksandrui Jefremovui iškelti kaltinimai, ko gero, yra pirmasis atvejis per visą nepriklausomos Ukrainos istoriją, kai yra bandoma atskirti politiką, nuomonę, politinį sprendimą ir darbą išorės priešui, tikslingą ardomąją veiklą, nukreiptą prieš valstybę. Tam, kad daugiau niekam nekiltų pagundų vejantis valdžią ir įtaką peržengti tą ribą, už kurios jau prasideda nacionalinių interesų išdavystė.
Nuotraukoje: Aleksandras Jefremovas
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
