Esu trijų dukrų mama. Trijų visiškai skirtingų – amžiumi, charakteriais, pomėgiais – vaikų mama. Ir jei reiktų atsakyti į klausimą, kas yra motinystė, tai, matyt, sakyčiau, jog tai nuolatinė mokykla. Mokykla, kurioje tarsi esu mokytoja, bet, tiesą sakant, mokytis daugiau turiu pati. Čia nėra atostogų ar poilsio akimirkų, čia negaliu būti atsitraukusi, nesusijusi.
Kai gimė pirmoji dukra, turėjau labai stiprų įsivaizdavimą, kad privalau viską žinoti: kada maitinti, kaip, kas vyksta su mano kūdikiu, kodėl jis verkia, žagsi, nenori valgyti. Labai stipriai pamenu vienos mamos tada man, pirmamamei, rašytą palinkėjimą – linkiu, kad nebūtų taip, jog nežinai, dėl ko verkia tavo vaikas, nes tai ir yra sunkiausia... Ir kuo daugiau nežinojau, tuo didesni bejėgystės tarpai ištikdavo, tada, žinoma, atrodydavo, kad nesu gera mama.
Šiandien labai džiaugiuos, kad motinystės patirtis tęsiasi su antrąja, trečiąja dukromis, pamažu beldžiamės ir į paauglystės pasaulį. Nesakau, kad bejėgystė dabar neištinka, bet taip nebeišgyvenu. Žinoti visko aš tikrai negaliu. Tačiau apkabinti savo vaikus ir tiesiog palaukti, kol praeis skaudėti ar pabėgs baimės, visada galiu. Ir to mokausi kiekvieną dieną. Ypač, kad kaip ir daugelis mamų, labai noriu būti rūpestinga. Dėl to kartais nepalieku erdvės kito savarankiškumui.
Kiekvieną dieną patiriu, kad noriu būti gera, noriu, kad manimi vaikams kalbėtų „dorybės ir vertybės“. Tačiau tiesa ta, kad vien norėti nepakanka, net vien kalbėti apie tai ar skaityti negana. Reikia dar ir taip gyventi. Kiekvieną dieną, ir ypač tada, kai pikta, norisi barti, kai nusiviliame savo vaikais...
Gal ir neteisingai įsivaizduoju, bet, man regis, mažai rasim tokių mamų, kurios kartais nesureaguotų impulsyviai, neaprėktų (iš išgąsčio ar rūpesčio). Mamai kartais tiesiog norisi užsidaryti ir kad niekas jai netrukdytų. Ir aš kartais to noriu. Tačiau vieną tokią akimirką išgirdau, kaip mano dukros labai nuovokiai šnabždėjosi ir tarėsi, kaip jos turi elgtis, kad man netrukdytų. Ir tada labai aiškiai supratau: vaikai niekada netrukdo. Tai man jų labiau reikia, tai manęs nėra be jų. Ir jau niekada nebus.
Kuo dažniau noriu viską laikyti savo rankose, žinioje, rodyti savo atsakomybę ir kontrolę, tuo aiškiau man darosi, jog negaliu kiekvieną dieną visko žinoti ir kontroliuoti. Tik vis dar sunku nustoti to norėti. Ypač dukroms augant.
Ateina laikas, kai suprantu, kad vaikas pats turi žengti žingsnius į gyvenimą. Aš tik galiu padėti, palydėti, bet negaliu žengti už jį. Ir tiems žingsniams kelią kloja gyvenimas šeimoje: pokalbiai, santykiai, bendravimas, nerašytos šeimos taisyklės, skauduliai ir pykčiai taip pat.
Beje, apie pykčius. Bene kiekviename didesniame ar mažesniame mamų susibūrime tenka išgirsti skundžiantis, kaip vaikai namuose neklauso, atsikalbinėja, pažeria toooookių žodelyčių žodyną, kad net baisu klausytis, ar išgirsti apie besimušančius, besikumščiuojančius, savo galią prieš tėvus rodančius vaikus. Iš kur visa tai – dažnai klausia tos mamos? Ir kaip dažnai skubama sakyti – tai draugai darželyje ar kieme, mokykloje mano vaiką „blogybių“ primoko, mano vaikas toks nėra. Nenoriu pamokslauti, bet ne kartą teko įsitikinti, kad dauguma pykčio apraiškų ateina būtent iš šeimos. Juk tai mes, tėvai, esame didieji mokytojai. Kaip kalbame apie savo kolegas, gimtąjį miestą, gimtąjį rajoną arba kad ir tokią šiais laikais paplitusią „problemą“ prozišką temą vaikų kolektyvuose kaip utelės ar sloguojantis vaikas grupėje? Kaip į tai reaguojate jūs – su pykčiu, pakeltu tonu, visažiniškumu? Dėl ko tada stebitės, kad taip pat reaguoja ir jūsų vaikai?
Nepamokslauju. Visi vaikai pyksta. Ir mamoms taip pat būna pikta. Bet kam nuo to lengviau? Apie pyktį reikia kalbėtis arba leisti jam išgaruoti. Tik jokiu būdu nesileisti jo užvaldomam.
Bet artėjant gražiausioms žiemos šventėms noriu kalbėti apie dovanas. Tas, kurias kasdien gauname iš savo vaikų ir kuriomis norėčiau pakviesti džiaugtis ne tik mamos dieną. Ne tik per kalėdinius vaikų pasirodymus, pasibaigus trimestrui ar kt. progai. Motinystės dovanos byra kasdien, ir be jokių progų. Tik reikia nepabijoti būti šiame ryšyje ne tik viską žinančiu, kontroliuojančiu mokytoju, bet ir visa kuo besidominčiu, atviru, klausiančiu mokiniu.
Jurga Lūžaitė-Kajėnienė, Bernardinai.lt
