Trečiadienio bendrojoje audiencijoje, vykusioje sausio 7 dieną, popiežius Pranciškus tęsė katechezę apie šeimą.
Brangūs broliai ir seserys, – kreipėsi popiežius į Pauliaus VI audiencijų salėje susirinkusius piligrimus, – šiandien tęsiame katechezę apie Bažnyčią ir pamąstysime apie motiną Bažnyčią. Bažnyčia yra motina. Mūsų šventoji motina Bažnyčia.
Bažnyčios liturgija šiomis dienomis prieš mūsų akis iškelia Mergelės Marijos, Dievo Motinos paveikslą. Pirmąją metų dieną minima Dievo Motinos šventė, kurią seka Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai), primenanti Išminčių apsilankymą. Evangelistas Matas rašo: „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros“. (Mt 2, 11). Tai Motina, pagimdžiusi Sūnų, pristato jį pasauliui. Ji mums dovanoja Jėzų, mums rodo Jėzų.
Tęsdamas katechezę, popiežius kalbėjo: Šeimoje yra motina. Kiekvienas žmogus dėkingas už gyvenimą motinai ir už tolesnį kelią, žmogišką ir dvasinį ugdymą. Nors motina ir simboliškai yra giriama – yra nemažai eilių, gražių dalykų poetiškai kalbančių apie motiną, tačiau dažnai ji nepakankamai išgirstama, kasdieniame gyvenime jai menkai padedama, jos esminis vaidmuo visuomenėje nepakankamai vertinamas. Priešingai, dažnai pasinaudojama motinų pasiryžimu aukotis dėl savo vaikų, taip „taupant“ socialines išlaidas.
Nutinka, jog ir krikščionių bendruomenėje motina ne visuomet sulaukia palaikymo. Visgi Bažnyčios gyvenimo centre yra Jėzaus Motina. Galbūt motinos, pasiryžusios daug aukotis dėl savo vaikų, o neretai ir dėl kitų, turėtų būti labiau išgirstamos. Reikėtų labiau įsigilinti į jų kasdienę kovą, kai jos siekia veiksmingai atlikti darbines užduotis ir būti dėmesingos bei švelnios namuose; reikėtų geriau suprasti, kaip jos nori išreikšti savo emancipaciją, kad neštų autentiškiausius ir geriausius vaisius. Motina, turinti vaikų, visada turi problemų, visada dirba. Prisimenu, namuose buvome penki vaikai, ir kai vienas veikdavo viena, kitas galvodavo padaryti kažką kita, vargšė mama skubėdavo nuo vieno prie kito, tačiau buvo laiminga. Ji mums daug davė, – prisiminė Šventasis Tėvas.
Motinos yra tarsi stipriausias priešnuodis egoistinio individualizmo plitimui. „Individas“ reiškia „tas, kuris nebesidalija“. Tuo tarpu motinos „dalijasi“ nuo pat tos akimirkos, kai priima užsimezgusią gyvybę, kad padovanotų ją pasauliui ir išaugintų. Būtent jos, motinos, labiausiai nekenčia karo, žudančio jų vaikus. Daugybę kartų galvojau apie tas mamas, kurios gavo laišką: „Jums pranešu, kad jūsų sūnus krito gindamas savo tėvynę...“. Vargšės moterys, kaip mamos turi kentėti! Jos liudija gyvenimo grožį. Arkivyskupas Oskaras Arnulfo Romero sakė, jog mamos patiria „motinišką kankinystę“. Vienų laidotuvių metu, palydėdamas mirties būrių nužudytą kunigą, homilijoje jis atkartojo Vatikano II Susirinkimo mintį, sakydamas: „Visi turime būti pasirengę mirti už savo tikėjimą, net jei Viešpats nesuteiks mums šios garbės... Atiduoti gyvybę reiškia ne tik būti nužudytiems; atiduoti gyvybę – tai gyventi kankinystės dvasia, atiduoti iš pareigos, tyliai, maldoje, garbingai įvykdant pareigą, kasdienybės tyloje, po truputį atiduodant gyvybę. Taip, kaip atiduoda motina, kuri be baimės, su motiniškos kankinystės paprastumu, pradeda įsčiose kūdikį, jį atiduoda šviesai, jį maitina, augina ir prižiūri. Tai yra atiduoti gyvybę. Tai kankinystė“. Taip, būti motina tai ne tik pagimdyti vaiką, tai yra gyvenimo pasirinkimas, pasirinkimas atiduoti gyvenimą, - ką renkasi motina, koks motinos gyvenimo pasirinkimas? Jos pasirinkimas tai atiduoti gyvenimą. Tai didinga, tai gražu, - sakė popiežius.
Jis tęsė, pabrėždamas, kad visuomenė, kurioje nebūtų motinų, būtų nežmoniška visuomenė, nes motinos sugeba liudyti švelnumą, atsidavimą, moralinę stiprybę visuomet, net ir sunkiausiomis akimirkomis. Motinos dažnai perteikia ir giliausią religinį jausmą: jau pirmosiose maldose, pamaldumo apraiškose, kurias išmoksta vaikai, yra įrašyta tikėjimo vertė žmogaus gyvenimui. Tai žinia, kurią tikinčios motinos moka perduoti be didelių aiškinimų: šie atsiranda vėliau, tačiau tikėjimo daigas slypi jau pirmosiose, brangiausiose akimirkose. Be motinų, ne tik neatsirastų naujų tikinčiųjų, tačiau tikėjimas prarastų didelę dalį paprasto ir gilaus užsidegimo. Bažnyčia yra motina, turinti visa tai, ji mūsų motina. Nesame našlaičiai, turime motiną: Dievo Motiną, motiną Bažnyčią ir savo mamą. Nesame našlaičiai, esam Bažnyčios vaikai, Dievo Motinos vaikai, ir savo motinų vaikai.
Vatikano radijas
