Biologai mus vadina „homo sapiens“ - protingaisiais žmonėmis, matyt, todėl, kad galvojame... Kai aplink vyksta įvairūs valdymo (tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje) „stebuklai“, negali nepateisinti mums suteikto pavadinimo. Gal tai didesnė „sąmokslo teorija“ nei mums atrodo skaitant istorijos vadovėlius? Gal yra kažkas, apie ką juose nerašo? O kodėl nerašo? Gal Lietuvos valstybės atkūrimo 100-io kontekste laikas padiskutuoti apie masonų įtaką mūsų istorijai?
Kadangi jau akivaizdžiai matosi, kad „istorinės tiesos“ labai priklauso nuo valdančiųjų korekcijų, tai gelbsti kraštotyra, teikianti pirmines žinias ir skatinanti „pasiknaisioti“ akademikų darbuose. Taip nutiko ir man dar 1985 m. atvykus gyventi į Ignalinos rajoną. Rajonas - mažutis, bet kaip begalvotum, tai yra visumos dalelė, kuri bendroje ne vien Lietuvos, bet ir Europos mozaikoje turi savo spalvą. Visad norėjau pajusti vietos, kurioje lemta dirbti ir gyventi, savitumą, suprasti jį suformavusią istoriją. Rinkdama kraštotyrinę medžiagą radau daug paslaptingų užuominų apie masonus Senojo Dūkšto dvare. Kad suvokčiau ir jas susiečiau su esamais šaltiniais, reikėjo pragyventi dar kokias tris dešimtis metų. Dabar daug įvairiausios lektūros apie paslaptingus ordinus, jų veiklas, ritualus. Štai profesoriaus Alfredo Bumblausko klausiau - kaip jis vertinąs masonų indėlį kuriant valstybės istoriją. Nusuko kalbą... Kodėl? Juk negali nežinoti, kad prezidentas V.Adamkus narystės šioje organizacijoje nė neslėpė, kad milijonai šaltinių nurodo jais buvus I.Oginskį, K.Radvilą, tapybos pradininką Lietuvoje J.Rustemą, M.Dluskį, M.Riomerį, M.Oginskį, D.Pošką, S.Daukantą, S.Stanevičių, A.Mickevičių, T.Narbutą, K.Kontrimą, L.Rėzą, J.Lelevelį, tėvą ir sūnų Baltrušaičius, Mykolą, Vaclovą, Viktorą Biržiškas, F.Bortkevičienę, P.Galaunę, K.Grinių, S.Kairį, L.Karsaviną, V.Krėvę-Mickevičių, A.Merkį, O.Milošą, G.Petkevičaitę-Bitę, J.Pilsudskį, A.Pošką, M.Šalčių, M.Sleževičių, B.Sruogą, J.Basanavičių, K.Būgą, Vydūną (susirašinėjusį su Rerichais ir mums dovanojusį Kultūros dienos idėją), T.Vrublevskį, Biliūną, uteniškį K.Pakštą ir net iš Ignalinos r. kilusius Z.Žemaitį ir A.Voldemarą bei daugybę kitų, įtakojusių valstybės valdymą, menus įvairiausiais istorijos etapais. Lietuvių garbei reikia pasakyti, kad 1817 m. Vilniuje buvo priskaičiuojama 114 veikiančių asmenų, didelė dalis „Uoliojo lietuvio“ ložės narių - universiteto profesoriai. Masonų ložės ėmė kurtis ir provincijoje: Raseiniuose - Palemonas, Ukmergėje - Dorybės triumfas ir kt. XX a. pradžioje aktyvi buvo bene vienintelė pasaulyje moterų ložė.
Masonai yra įpareigoti pasirinkti - nori jie skelbti apie savo dalyvavimą masonų veikloje ar ne, bet negali nieko skelbti apie kitą žmogų.
Tikrasis ir tik taip vadinamas Lietuvos elitas susitinka „dukterinėse“ masonų organizacijose „Rotary“ ir „Lions“, Bajorų sąjungoje, Raudonajame Kryžiuje ir kt., keičiasi informacija, padeda gabiam jaunimui, ligoniams ir pan. Jaunimas buriasi skautijoje, kuri taip pat laikoma paramasoniška organizacija. Tai Europos bendruomenę telkiančios, keitimąsi informacija skatinančios organizacijos, kuriose gal kiek atviriau nei masonų ložėse viešinama informacija, planuojama mūsų ateitis, bet patekimas į jas gana sudėtingas, ritualizuotas...
Masonų judėjimas Europoje gyvas jau ne vieną šimtmetį. Lietuvos žmonės jame dalyvauja lygiomis teisėmis. Vertinant jų darbus - mistikos ne tiek jau daug, kaip seniausiais laikais, tai įdomu, bet šiandieninio vidinio ložių gyvenimo spauda neaprašo. „Mūsų Respublikos“ puslapiuose apie ją kartas nuo karto užsimena tik Rolandas Paulauskas. Masonai organizuoja daug renginių kultūros istorijos klausimais. Gerai tai ar blogai - gyvenimas parodys, bet neįtikima, kad lietuviai nėra masonus vienijusių ir vienijančių didesnių organizacijų: Tarptautinio masonų biuro (įk. 1900 m.), Tarptautinio masonų santykių biuro (įk. 1902 m. Ženevoje), Masonų klubų nacionalinės lygos (įk. 1904 m.), Pasaulio masonų sąjungos (įk. 1913 m. Berne), Tarptautinės masonų sąjungos (įk. 1921 m.), Nacionalinės Didžiųjų ložių sąjungos (įk. 1921 m.) nariai... Lyg to liudijimas - kažkas iš Lietuvos banko, turėjęs įtakos, kad ant 200 Lt banknoto su Vydūno atvaizdu atsirastų masonų ženklai...
Kodėl pasakojimai apie juos ir masina sužinoti, ir gąsdina, kad sužinosi per daug... Ar masonystė mistika, ar tikrovė? Kas tie magiškieji mokslai ir menai, politika ir filosofija su daugybės šalių, viduramžių riterių, mūrininkų - bažnyčių statytojų - simboliais? Kas tokius pasaulinius korifėjus kaip V.Hugo (nuotr. 1), K.Marksas ir F.Engelsas, V.Leninas, Dž.Garibaldis, L.Tolstojus, Tagorė, Rerichai, Gandi, A.Barbiusas, R.Rolanas, B.Šou, T.Manas, S.Liuisas, S.Lagerlef, V.Nemirovičius-Dančenko, A.Blokas, A.Kolinzas ir daugybę kitų suviliojo tapti masonais? Svarbiausias masonų siekis - sukurti slaptą pasaulinę masonų organizaciją, suvienyti daugiatautę, daugiapilietinę žmoniją į vieną broliją, sujungti religijas, įvesti naują pasaulio tvarką. Šie siekiai paaiškina jų „prisirišimą universalizmo, regionalizmo, federalizmo principams, sostų ir altorių griovimo prasmę, ekumeninį entuziazmą ir netradicinio „dvasinio tobulėjimo“, laisvės, lygybės, brolybės principų esmę. Masonai patys bandė paaiškinti esminius būties klausimus ateizmo ir laisvamanybės, senų slaptųjų religijų, mitų, legendų pagrindu. Sukūrė daugybę pasaulio evoliucijos (ne sutvėrimo), beždžionių sužmogėjimo ir panašių teorijų, indogermanistinę - indoeuropeistinę religiją, mitologiją“, - rašo Laima Kastanauskaitė. Patys masonai save vadina žemės druska, pasaulio šviesa, visatos ugnimi. Jų priešininkai - veidmainiais ir piktybiškiausia tarptautine religine - politine - etnine organizacija. Ir tokių, ir tokių yra visoje Europoje, kurios sudėtinė dalis - Lietuva. Monografijos autorė L.Kastanauskaitė teigia, kad „tose valstybėse, kur jos nėra uždraustos, skelbiami jų adresai, narių sąrašai, patalpų aprašymai ir net labdaros darbai.<...>Ložių slaptumas priklauso nuo jų ryšių su politinėmis partijomis, vyriausybėmis, parlamentais, žvalgybomis (masonai turi ir savo žvalgybas), religijomis, mokslais, menais, visuomeninėmis organizacijomis, mafija, netradiciniais polinkiais.“ Autorė rašo, kad joks prezidentas jokioje šalyje į savo kėdę nesėdo be jų palaiminimo...
Masonų judėjimas Lietuvoje išplito maždaug tuo pat metu kaip ir Lenkijoje - saksų valdymo metu (apie 1738 m.). Maždaug kas šimtą metų jis būdavo sunaikinamas, bet ir vėl atsigaudavo. 1784 m. įsikūrė Didžiųjų Rytų ložė, kuri priėmė Vokietijai ir Prancūzijai bendrą konstituciją - masonijos veiklos pagrindą. Vėliau Didžiųjų Rytų ložės nariai atsisakė prorusiškų tendencijų, rėmė Kosciuškos sukilimą, o rusams okupavus buvo sunaikinti. Atsigavo tik aktyviai pradėjus veikti Vilniaus universitetui.
Didžiausią darbą nuveikė Vilniaus universiteto profesoriai - masonai T.Narbutas, K.Kontrimas. K.Kontrimo idėjų sekėju buvo ir Ignalinos r. Senojo Dūkšto kaime dvarą turėjęs masonas Tomas Zanas. J.Bučys teigia, kad kitame jo dvare Panemunėje netoli Kauno „garbingą vietą salone užėmė stiklinė vitrina, kurioje tarp kitų paminklų buvo saugomi Tomo Zano laisvųjų mūrininkų reikmenys“. Pas jį svečiuodavosi tapybos profesorius, masonas J.Rustemas, A.Mickevičius. J.Rustemas į masonus priimtas 1788 m. Berlyne, buvo daugelio Lietuvos, Lenkijos ložių garbės narys, VII laipsnio masonas (Rožės kryžiaus riteris). Jis artimai bendravo su masonu M.K.Oginskiu, jo pastangomis buvo įkurta pirmoji dailės mokykla, masonai jam pavesdavo atrinkti gabius dailei jaunuolius, kad galėtų skirti rentą. Tuo laiku buvo parašyti ir garsieji A.Mickevičiaus kūriniai „Odė jaunystei“, „Gražina“, „Živilė“, S.Valūno „Birutė“, F.Bernatavičiaus „Pajauta, Lizdeikos dukra“, atsirado D.Poškos Baubliai.
Dėl barnių caras Aleksandras I vėl uždraudė šį judėjimą. Trečias aktyvus „prisikėlimas“ tos pačios Rusijos ložių pagalba vyko apie 1910 m. (ložė „Vienybė“), jam vadovavo pirmųjų masonų provaikaitis M.Riomeris. Tikėtina, kad dauguma mūsų valstybės atkūrimo signatarų, studijavę Rusijoje, susibūrė šioje ložėje. Judėjimas vėl ėmė plisti. Į jį įsitraukė nauja inteligentijos karta. M.Riomeris - savotiškas ir ES kūrimo strategas, tikslas - didelės pilietinės valstybės sukūrimas, o tam reikėjo Lietuvos valstybės. Pilietinė valstybė, jo manymu, turėjo būti regioninių valstybių sąjunga, pvz. Baltijos jūros (Baltoskandija). Šioji, pagal jį, sudarytų konfederaciją su Lenkija, per ją susisiektų su Dunojaus ir Balkanų regionais... M.Riomerio manymu, tautinės valstybės kelia pavojų Europos stabilumui. Šiuos dalykus masonai aptardavo uždaruose būreliuose.
L.Kastanauskaitė teigia, kad „M.Riomerio nuomonė - tai nuomonė vieno iš daugelio turtingų, kilmingų bajorų, skersai išilgai apkeliavusių Europą, išsimokslinusių jos universitetuose, daug kam tarnavusių, su tautomis nesuaugusių, jų nemėgusių ir nepaisiusių“. (Gal emigracija todėl ir nėra aktyviai stabdoma, kad dabar jau reikia sukurti taip mąstančias kelias kartas?..) Tuomet tai buvo palanku Lietuvai, nes tarptautiniai masonų ryšiai platino tokią informaciją.
Aktyvus šios minties šalininkas buvo ir J.Šliūpas. 1916 m. Amerikos lietuvių laisvamaniškų organizacijų įgaliotas jis net JAV Senatui įteikė memorandumą, kuriame prašė JAV vyriausybę būsimoje Taikos konferencijoje paremti Lietuvos ir Latvijos bendros valstybės sukūrimo planą. Sekdamas S.Daukantu, A.Baranausku, J.Basanavičiumi, kurie šias tautas laikė artimais giminaičiais, jis įrodinėjo, kad ši sąjunga neišvengiama, suprantama ir naudinga. „Naujoji“ tauta turėjo vadintis Lėtais. Jis sakė, kad mažos tautos suteikia pasauliui spalvingumo, jaukumo, bet būsimoje Paneuropoje numatomoji bendra lėtų tauta turėtų didesnį svorį, stipresnę ekonomiką, pigesnį valdymą (teigė, kad smulkūs akcininkai turi mažai balsų - valdo didieji). Sunku spręsti, kiek baltiškoji romantika buvo naivi, kiek klastinga...
