Jau prieš savaitę projekto „Misija Sibiras“ komanda pasiekė savo kelionės tikslą - už Šiaurės poliarinio rato esančią Igarką, kurioje šiuo metu tvarko vienas didžiausių lietuvių tremtinių kapines Sibire.
Kelionė į tolimąją Igarką prasidėjo praėjusio antradienio vakarą, kai lėktuvu iš Maskvos 16 jaunuolių komanda išskrido į Krasnojarską. Po keturių valandų skrydžio ir keturių valandų laiko juostų skirtumo lėktuvas su „Misijos Sibiras“ dalyviais nusileido oro uoste Krasnojarske. Po pusantros valandos jų laukė dar vienas trijų valandų skrydis į Igarką.
Nusileidus Igarkos oro uoste lietuvius pasitiko amžinojo įšalo kraštui nebūdingas karštis. Pirmąją dieną termometro stulpelis kilo iki 28 laipsnių karščio. Gal dėl to projekto dalyviai dar nesusidūrė su mitais ir gąsdinimais pagarsėjusiais Sibiro uodais. Tačiau jau saloje, kurioje įsikūręs oro uostas, pulti pradėjo kiti kraujasiurbiai - akliai.
1948 m. liepą į Igarką atplukdyti laivais Jenisiejumi tremtiniai mena upės krante dar stūksojusius ledus, tačiau „Misija Sibiras“ komandą Jenisiejaus pakrantėse ir kelyje į patį miestą lydėjo žydinčios bitkreslės ir siauralapiai gauromečiai.
Važiuojant autobusu į Igarkos naujamiestį, kurio svečių namuose pirmąją naktį apsistojo projekto dalyviai, teko pravažiuoti senąją Igarkos dalį, kurioje gyveno į atšiaurų kraštą ištremti daugiau nei 5 tūkst. lietuvių. Medinių namų, medžiu grįstų gatvių nematyti. Iš abiejų kelio pusių stūkso senų lentų kalnai. Pakeliui pro automobilio langą buvo matyti ir apleistas didžiulis medžio apdirbimo kombinatas, kuriame dirbo didžioji dalis lietuvių tremtinių. Fabriko pastatas neišardytas ir kaip sunkią tremtinių dalią primenantis objektas stūkso Jenisiejaus „pratoko“ pakrantėje.
Vaizdas Igarkos naujamiestyje šiek tiek geresnis - čia stovi didžiuliai daugiaaukščiai, tačiau ir juose per langus matoma daug apleistų butų. Dar prieš 25 metus čia gyveno apie 20 tūkst. igarkiečių. Dabar telikę apie 5 tūkst. Vis dėlto stebina jaunų žmonių ir mamų su vaikais skaičius. Vietos mokykloje mokosi apie 600 vaikų.
Gyvenimas verda ir prie vietinių „pratoku“ vadinamos Jenisiejaus pakrantės. Termometrui rodant igarkiečiams neįprastus skaičius, vaikai lenda maudytis į Jenisiejų, kiti deginasi. Upės pakrantėje taip pat matyti vietinių gyventojų įrengtų žuvies rūkyklų.
„Misija Sibiras“ projekto metu jauni žmonės vyksta į apleistas Sibiro vietoves susitikti su dar ten tebegyvenančiais lietuvių tremtiniais ir sutvarkyti apleistas kapavietes. Projekto tikslas - jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo valstybe jausmo ugdymas.
Pakeliui į parduotuvę užsipirkti maisto pirmosioms dienoms stovyklai prie lietuvių tremtinių kapinių „Misija Sibiras“ dalyviai sutiko lietuvę Olgą, kuri į Igarką atvyko iš Vilniaus po 20 metų. Čia moteris su ašaromis akyse teigė atvykusi aplankyti mamos ir močiutės kapų.
„Aš labai norėjau čia sugrįžti. Čia ir mano mama, ir močiutė palaidotos“, - pasakojo prieš dvidešimtmetį į Vilnių su trimis vaikais iš Igarkos persikrausčiusi moteris.
Pati Olga gimė Igarkoje. Jos mama į šį miestą buvo atitremta, kai jai buvo 15 metų. Šeima ištremta iš Jurbarko rajono, Seredžiaus.
„Kas labiausiai pasikeitė per dvidešimt metų? Viskas, miesto čia jau nėra. Matote, čia buvo karas be karo“, - atsakė moteris.
Kai Olga išvyko iš Igarkos, miesto senojoje dalyje dar stovėjo mediniai lietuvių tremtinių namai. Dabar laukai tikrai atrodo kaip nusiaubti karo - vien medinių lentų ar degėsių krūvos.
„Liko tik viena draugė čia. Pasirodo, ne visiems aš čia patinku, - nusijuokdama sakė lietuvė. - Užsienietė dabar jau, žinot.“ Moteris teigė Igarką palikusi prieš dvidešimtmetį pagal programą, kai suprato, kad miestas neturi ateities.
Nors Igarkoje veikia keletas parduotuvių, daug privataus verslo čia nėra. Pagrindinis miesto žmonių darbdavys - valstybė ir savivaldybė.
Į Igarką Olga iš Krasnojarsko atvyko laivu. Moteris teigė tokią transporto priemonę pasirinkusi dėl nuostabios gamtos, kuri atsiveria plaukiant Jenisiejumi.
„Visas mano gyvenimas čia praėjo. Man labai svarbu, kad čia mano mama... Aš labai labai norėjau sugrįžti. Aš žinau, kad tai mano paskutinis kartas, kad daugiau čia nesugrįšiu... ir sunku, ir pinigų daug reikia“, - pokalbį su projekto dalyviais tęsė moteris.
Iki Igarkos laivu moteris plaukė tris dienas, atgal kelionė prieš srovę užtruks keturias dienas. Tremtiniai pamena, kad 1948 m. kelionė iš Krasnojarsko į Igarką truko savaitę. Kai jau galėjo grįžti atgal - 12 dienų.
Šių metų projekto „Misijas Sibiras“ tikslas - sutvarkyti vienas didžiausių lietuvių tremtinių kapines Sibire. Užduotį sunkins gamtos sąlygos, kurios dalį kapinių yra pavertusios pelke.
Prisidėti prie pilietiškumo idėjų sklaidos galite paremdami projektą „Misija Sibiras“. Tai padaryti galite projekto paskyroje portale Aukok.lt.
„Misija Sibiras“ projekto metu jauni žmonės vyksta į apleistas Sibiro vietoves susitikti su dar ten tebegyvenančiais lietuvių tremtiniais ir sutvarkyti apleistas kapavietes. Projekto tikslas - jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo valstybe jausmo ugdymas.
Nuotraukose – išvykos akimirkos.
„Misija Sibiras“ informacija
