Kol civilizuotoji pasaulio dalis gaminosi zombių ir vampyrų kostiumus, ruošdamiesi švęsti Helovyną, Gyvų numirėlių šalyje įsibėgėjo tikras, o ne suvaidintas ir ne šventinis, siaubas. Su pačiu Helovynu Rusijoje organizuotai kovojama kaip su „nestačiatikiškų vertybių propaganda“. Kelių regionų vadovai ir buvęs organizuotos nusikaltėlių gaujos narys, pravarde Goblinas (dabartinis okupuoto Krymo „premjeras“), savo valdomose teritorijose uždraudė minėti šią šventę, o ten, kur tokio draudimo dar kol kas nėra, reikalo ėmėsi „stačiatikių aktyvistų“ būriai, atliekantys reidus po „satanistinę šventę“ organizuojančius naktinius klubus.
Tuo metu federalinei jaunimo reikalų agentūrai jau yra įsakyta susitvarkyti su „tolkienistais“ ir kitais „vakarietiškais subkultūriniais fenomenais“, o „mokslinėje-praktinėje“ konferencijoje daug pasakančiu pavadinimu („Šventojo apaštališkojo kunigaikščio Vladimiro 1000-mečio jubiliejus ir pagonybės iššūkis“) nuskambėjo Vidaus reikalų departamento (!) vadovybės atstovės pranešimas, pavadintas „Jaunimo subkultūrų transformacija į destrukcinius kultus (persirengimo personažais judėjimo pavyzdys)“. Kaip tai visi komentuoja internete – orkai ir kitos fantastinės būtybės save atpažino ir supyko.
Tamsiojoje Mordoro šalyje supyko ne tik ant Tolkieno. Jei pernai metais rusų okupantai naikino ukrainietiškas knygas Kryme ir Donbase, tai dabar šis procesas atsirito ir iki Maskvos. „Bibliotekininkų byla“ mena baisiausius stalinistinius laikus ir bjauriausias tradicijas. Ukrainos literatūros bibliotekos direktorė Natalija Šarina buvo suimta, rusų nacistui D.Zacharovui pasmerkus ją ir apkaltinus „spausdintos produkcijos, skatinančios antirusišką propagandą, saugojimu“. Moteris buvo dvi paras tardoma, neduodant jai nei gerti, nei valgyti, nei miegoti.
Niokojančių kratų bibliotekoje bei Šarinos ir Rusijos ukrainiečių susivienijimo (uždrausto dar 2012 metais) bendrapirmininkio Valerijaus Semenenko butuose metu buvo konfiskuotos knygos apie Holodomorą (1932-1933 m. badas, viena didžiausių nacionalinių katastrofų šiuolaikinėje Ukrainos istorijoje, kai kurių šalių laikoma ukrainiečių tautos genocidu) ir Stepaną Banderą (ukrainiečių politikas, Ukrainos Rytuose daugelio laikomas Vokietijos nacionalsocialistų kolaborantu, Vakaruose – už Ukrainos nepriklausomybę sudėtingomis sąlygomis kovojusiu herojumi) – būtina pabrėžti, kad nė viena iš šių knygų nėra įtraukta į rusų inkvizicinius draudžiamos literatūros sąrašus. Taip pat buvo konfiskuoti Viktoro Janukovyčiaus (!) pasirašyti garbės raštai ir net nekaltas ukrainietiškas vaikiškas žurnaliukas „Babrinok“, kuriame rusų niekšai įžvelgė „Dešiniojo sektoriaus simboliką“! (Kada gi šie ponai susigalvos iš Rusų muziejaus pašalinti garsųjį XIX a. Iljos Repino paveikslą „Kazokai“, kuriame yra pavaizduota ir susukta juodai raudona vėliava?)
Tačiau net ne tai svarbiausia. Jei manote, kad Šarina yra ukrainiečių nacionalinio judėjimo aktyvistė ar bent jau tyli apolitiška inteligentė, besirūpinanti tik kultūriniais klausimais, tai jūs ir vėl nepakankamai įvertinate rusiškojo pragaro siaubingumo mastus. Tiesą sakant, viskas yra atvirkščiai: ši sovietinė-putiniška valdininkė buvo paskirta į bibliotekos direktorės pareigas 2007-aisiais, kad „išvalytų biblioteką nuo ukrainietiško nacionalizmo“ (priminsiu, kad antiukrainietiška isterija Rusijoje prasidėjo dar iki Juščenkos, kurį Kremliaus nusikaltėliai bandė nunuodyti dioksinu kampanijos prezidento rinkimuose, ir pirmojo Maidano). Ji nemokėjo ukrainiečių kalbos, neišmanė šalies kultūros, tačiau pareigingai vykdė savo užduotį, valydama bibliotekos fondus nuo visokių „nepatikimų dalykų“, atleisdama visą buvusį darbuotojų kolektyvą ir neprileisdama prie bibliotekos „provokatorių – nuo Kasparovo iki Nemcovo“. Tačiau, kaip matome, sąžiningas darbas partijos labui jos neišgelbėjo – kai šalis įsako tapti atstumtuoju, čia atstumtaisiais tampa visi. Dabar jai yra primetami kaltinimai saugojus ukrainiečio politiko Danilo Korčinskio knygą (nors įrodymai ir buvo pakišti). Tai irgi labai daug ką atskleidžia. Dar visai neseniai šis neaiškus tipas buvo Kremliaus draugas, skaitė paskaitas „Seligero“ forume ir drauge su Aleksandru Duginu rengėsi kovoti su prakeiktais Vakarais. Teismas, sprendęs, kokių priemonių imtis prieš Šariną, vyko naktį... Žodžiu, tikri 1937-ieji, tik kol kas dar be sušaudymų – bet tai irgi pasiekiama. Represijų banga keliauja ir per kitas bibliotekas: štai Pirmoji populiariojo mokslo biblioteka „mandagiu prašymu“ buvo priversta iš savo fondų pašalinti istorijos mokslų daktarės, profesorės S.Abašinos mokslinę monografiją „Vidurinės Azijos nacionalizmas: tapatybės beieškant“. Šios knygos taip pat nėra jokiuose uždraustų kūrinių sąrašuose – regis, toks reikalavimas yra nelegalus netgi pagal rusiškus „įstatymus“, tačiau ką ir kada Gyvų numirėlių šalyje tai sustabdė?
Apskritai, išvis kas ten į bibliotekas beeina? Dabar ten madingi visai kiti dalykai. Pavyzdžiui, prie Kremliaus atsidarė parduotuvėlė, kurioje prekiaujama militaristine simbolika (taip, asortimente netrūksta ir prekių vaikams, – tikra Palestinа!). Dabar pagrindinis suvenyrų parduotuvės hitas – marškinėliai, ant kurių pavaizduoti Siriją bombarduojantys Rusijos lėktuvai ir puikuojasi užrašas „Palaikyk Assadą“. Tiesiog taip, atvirai, be jokio apsimetinėjimo apie „kovą su ISIS“. Ir jei niūri sovietinė propaganda kadaise buvo brukama per prievartą, tai šiandieninė yra su malonumu graibstoma už nemažą kainą. Absoliutus Blogis, kaip buvo pasakyta. Kad tik būti tironų ir žudikų pusėje – nesvarbu, kokių, nesvarbu, kur. Ir dėl tokios laimės negaila nei pinigų, nei gyvenimų.
O tie pinigai – tai kur kas daugiau nei marškinėlių kaina. Kiekviena karo Sirijoje diena Rusijai kainuoja mažiausiai $2,5 milijono, o kai kurių ekspertų nuomone – ir visus 4. Iki metų pabaigos visos išlaidos rubliais pasieks 18 milijardų. Raketų gamyklos jau perėjo prie darbo trimis pamainomis. Visos šios pastangos yra mažų mažiausiai absurdiškos. Raketų „žemė-oras“ trūkumas vos po trijų savaičių ne paties didžiausio masto kampanijos (prieš Ukrainą jos nebuvo naudojamos) – tai visiška rusiškos karinės pramonės nesėkmė ir gėda. Net laivus teko pirkti iš Turkijos. Per savaitę Rusijoje sugedo naujausias povandeninis laivas „Rostovas prie Dono“, purve nuskendo keliu (!) važiavęs tankas Т-80 ir sudužo naikintuvas MiG-31...
O tuo metu sergančių vaikų gelbėjimui pinigų Rusijoje nėra. Ir ne tik valdžioje, bet ir „visada užjaučiančioje ir pagelbėjančioje“ rusų visuomenėje. Neseniai mane šokiravo mergaitės iš okupuoto Krymo, tikros gudruolės ir pirmūnės, nuotrauka, pasirodžiusi populiaraus laikraščio, turinčio dešimtis tūkstančių skaitytojų, internetinėje svetainėje. Leukemijos gydymui jai tereikėjo vos 50 tūkstančių – ne, ne dolerių, o rublių. Kai paspaudžiau ant nuotraukos kuri kabėjo čia jau daugiau nei mėnesį, pamačiau, kad per tą laiką nebuvo surinkta nė niekingų $800! Įdomu, kiek per tą laiką uždirbo parduotuvė, pardavinėjanti marškinėlius su Kremliaus, Sirijos ir Donbaso žmogėdrų atvaizdais?
Beveik tuo pat metu paprastoje medinėje dėžėje iš Sirijos buvo pargabentas pirmasis kareivis, kurio mirties nepavyko nuslėpti (nepatvirtinti pranešimai apie žuvusiuosius jau mus buvo pasiekę ir anksčiau). Skilusi kaukolė, žaizdos ant kūno. Mirties priežastis? „Pasikorė po konflikto su savo mergina“.
O dabar aš, kaip aršus politinio korektiškumo priešas, pasakysiu tai, ko, regis, dar niekas nesiryžo pasakyti nė vienoje žiniasklaidos priemonėje. Tai mano asmeninė nuomonė (kaip ir viskas, ką aš rašau), tačiau aš esu įsitikinęs jos teisingumu. Aš nejaučiu jokios užuojautos ne tik rusų žudikams ir okupantams, bet ir „nekaltoms“ lėktuvo katastrofos Egipte (kad ir kokios buvo jos priežastys) aukoms – bent jau absoliučiai jų daugumai. Galima skirti valdžią nuo tautos, tačiau ne tada, kai, pasak apklausų, 95 % gyventojų visiškai palaiko savo valdžios nusikaltimus (ir vargu ar tarp skridusių iš Egipto kurorto šis procentas buvo mažesnis). Tokiu atveju jie nėra neutralūs, jie – nusikaltimų bendrininkai. Žmonės, gavę kaip tik tai, ko nusipelnė, ko prisiprašė, kai džiūgavo dėl žūstančių ukrainiečių (prieš tai – gruzinų), kai apie JAV nusiaubusio tornado aukas rašė „gaila, kad tiek mažai“, kai kvatojo iš komiko Michailo Zadornovo juokelių apie Malaizijos „Boingą“: „Lėktuvas nukrito, nes buvo sunkesnis už orą!“. O dabar tegu jų artimieji pasijuokia iš tos pačios frazės, jei ji jiems vis dar atrodo juokinga. Taip, galima pagailėti žuvusių vaikų (nors Rusijoje ir vaikų nereikėtų automatiškai traukti į angelų sąrašus – iš ko gi daugiau išauga TOKIE suaugusieji), tačiau neverta gailėtis jų suaugusių artimųjų, kurių 95 % sudaro tie patys „vatnikai“. Ir neverta nešti gėlių prie Rusijos diplomatinės pasiuntinybės – teroristų ir žudikų, per dvejus metus sunaikinusių tūkstančius, o per savo visą kruviną istoriją net ir milijonus nekaltų žmonių įvairiose pasaulio šalyse – atstovybės.
Tegu numirėliai patys laidoja savo mirusiuosius.
Jurijus Nesterenka
