Režisavo: Fede Alvarez. Vaidina: Stephen Lang, Jane Levy, Dylan Minnette, Daniel Zovatto, Emma Bercovici
Trys chuliganaujantys jaunuoliai pragyvenimui užsidirba vagiliaudami iš pasiturinčių žmonių namų. Išgirdę apie tai, kad viename iš labiausiai apleistų Detroito rajonų gyvena aklas karo veteranas (Stephenas Langas), namuose laikantis didelę pinigų sumą, gautą tragiškomis aplinkybėmis, vagys nusprendžia, kad tai jų bilietas į naują, geresnį gyvenimą. Jiems net mintis nešauna, kad taip atokiai keistasis vyras gyvena ne be reikalo, o aklumas – tai nelygu bejėgiškumui ir negalėjimui nusikalsti.
Dėl to sudėtingiausia ir įdomiausia siaubo ir trilerio žanrus sujungiančio filmo dalis yra paprastas klausimas: ką žiūrovai renkasi palaikyti? Tragišką istoriją išgyvenusį akląjį, į kurio namus įsiveržia trys bejausmiai vagys, ar tris naivuolius, kurie turi kokiu nors būdu pabėgti nuo žiauraus ir paskutinę gyvenimo viltį norinčio apsaugoti vyro?
Tokia sumani ir aiškaus atsakymo neturinti dilema lydi visą filmą, kurį režisavo naujosios „Piktųjų numirėlių“ („Evil Dead“) versijos režisierius Fede Alvarezas (turbūt menkas sutapimas, kad „Mirties namų“ siužetas taip primena patį pirmąjį „Piktųjų numirėlių“ filmą, o Samas Raimi yra šio filmo prodiuseris). Tai leidžia filmui klostytis ir pasiekti žiūrovus keliais skirtingais lygiais, o kuo labiau apie jį galvoji, tuo jis yra įdomesnis.
Jeigu „Mirties namus“ žiūrėsite kaip paprastą trilerį apie nuo žudiko bandančius pabėgti žmones, viskas bus įdomu. Jeigu žinosite veikėjų motyvus – dėl ko aklasis žmogus taip nuožmiai gina savo namus ir dėl ko viena iš vagių, Rokė (Jane Levy), yra taip pasiryžusi pavogti jo pinigus, – situacija atrodys dar labiau įtempta ir įgaus visai kitą kokybę.
Siužetas progresuoja įdomiai ir neleidžia apsnūsti nei veikėjams, nei žiūrovams – jums būtinai parodys tai, ko mažiausiai tikėjotės, o kai tik imsite galvoti, kad jau viskas, dar vienas iššūkis parodys, kad žaidimas tęsiasi. Šis filmas turi bent penkias pabaigas, vieną už kitą įspūdingesnes ir reiškiančias vis daugiau – o pykti už tokį apgaudinėjimą tiesiog neįmanoma.
Įtampa yra didžiausia filmo stiprybė, atsirandanti labiausiai dėl to, kaip įspūdingai režisierius išnaudoja techninę juostos pusę. Nors aklasis vyras filme nėra paverčiamas antžmogiu ir neturi išskirtinių galių, „Mirties namai“ sugeba išryškinti, kad, neturėdamas pagrindinės juslės – regėjimo – jis gali pasikliauti tik klausa ir uosle, ką filmas išnaudoja tobulai.
Kiekvienas durų cyptelėjimas reiškia artėjantį pavojų, kiekvienas garsesnis iškvėpimas veikėjus priartina prie mirties. Ginklo šūvis juos apkurtina, o visiška tyla gąsdina. Mažai yra naujų filmų, kurie savo garsą (ir tylą) sugeba išnaudoti taip sėkmingai kaip šis, leidžiantis tvyroti spengiančiai tylai tiek, kiek reikia. Juostoje praktiškai nėra muzikos – čia labiau pasikliaujama momentiniais garso efektais, kurie po visiškos tylos nustebina su tokia energija, kad jiems neprilygtų joks iš už krūmo iššokęs monstras ar dramatiška simfonija.
Filmo istorija yra išties stipri, judanti į vis nepatogesnę ir dviprasmiškesnę teritoriją, tačiau būtent jos įgyvendinimui naudojami elementai yra labiausiai įsimintini. Sunku įsivaizduoti, kaip juosta atrodytų be dviejų pagrindinių aktorių – Stepheno Lango ir Jane Levy. Langas viltį praradusį, šaltakraujišką ir vienintelį tikslą turintį vyrą įkūnija su įspūdinga energija, jis nuolat atrodo taip, lyg jame vienu metu slypėtų dešimtys emocijų, kurias jis paleidžia fizinio kontakto metu. O štai Levy sukuria kiek naivios, tokių gyvybiškai svarbių situacijų nepatyrusios, tačiau bet kokia kaina siekiančios ištrūkti iš baisiųjų namų ne tik gyva, bet ir su jai reikalingais pinigais, merginos portretą.
Siužetas progresuoja įdomiai ir neleidžia apsnūsti nei veikėjams, nei žiūrovams – jums būtinai parodys tai, ko mažiausiai tikėjotės, o kai tik imsite galvoti, kad jau viskas, dar vienas iššūkis parodys, kad žaidimas tęsiasi. Šis filmas turi bent penkias pabaigas, vieną už kitą įspūdingesnes ir reiškiančias vis daugiau – o pykti už tokį apgaudinėjimą tiesiog neįmanoma.
Ši juosta demonstruoja tai, ką sugeba tik geriausi siaubo filmai. Siaubas ir įtampa kyla ne iš bukų ir beprasmių vienkartinių gąsdinimų, o iš atmosferos, kurioje žiūrovai visada jaučiasi šiek tiek nepatogiai, o laikui bėgant tas jausmas tik stiprėja. Pasiduoti šio filmo diktuojamam ritmui ir baimei yra neįtikėtinai lengva, ši juosta to verta – žinoma, tik stiprių nervų žiūrovams.
