Užuot ėmusis veiksmų ir pažabojusi neteisėtą žmonių gabenimą iš Libijos, Europa stveriasi šiaudo, mano žurnalistas, politikos apžvalgininkas Leonidas Beršidskis. Jo komentaras skelbiamas naujienų agentūros „Bloomberg“ svetainėje.
Jei atrodo, kad Europa, mėgindama neleisti į Italiją per Viduržemio jūrą kasdien patekti šimtams, o kartais ir tūkstančiams migrantų, stveriasi šiaudo, tai būtent taip ir yra, rašo autorius. Praėjusią savaitę Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai pritarė pripučiamų valčių ir pakabinamųjų variklių tiekimo į Libiją apribojimams.
Valtys, kuriomis atplaukia migrantai, šiomis dienomis – daugiausia iš Afrikos, jau seniai yra Europos pastangų išardyti prekybos žmonėmis tinklus, apraizgiusius maršrutą Libija–Italija, taikinys. Remiantis Jungtinės Karalystės parlamento ataskaita, nuo 2015 m. vykdant jungtinę Europos Sąjungos krizių valdymo operaciją SOPHIA iki šių metų birželio vidurio sunaikintos 452 valtys. Tiesa, tos buvusios didesnės, daugiausia – medinės valtys, talpindavusios iki 500 keleivių ir nešdavusios tarpininkams didesnius pelnus. Pašalinus jas iš Viduržemio jūros, migrantų kelionės tapo rizikingesnės.
Kaip sausio mėnesį skelbta Europos Komisijos komunikate, neteisėtai žmones gabenančių asmenų „verslo modelis“ pasikeitė: „Neteisėtus migrantus ir pabėgėlius jie vis dažniau plukdo pigiomis ir plaukioti jūra visiškai netinkamomis pripučiamomis valtelėmis, kurios neturi jokių galimybių kada nors pasiekti Italijos krantus, darydami prielaidą, kad žmonės bus surinkti Libijos teritoriniuose vandenyse arba netoli jų. Tokios valtelės dabar sudaro 70 proc. visų iš Libijos pakrantės išplaukiančių valčių, dėl to kelionės tampa vis pavojingesnės, taip pat išauga žūčių jūroje skaičius.“
Migrantai tebeplūsta
Vienintelis dalykas, kurio dėmesys valčių naikinimui niekaip nepaveikė, – tai imigrantų skaičius. Šių metų liepos 14 d. atvyko 5 122 asmenys, t. y. beveik tiek pat, kiek 2016 m. rugpjūčio 31 d., kai atplaukė 5 504 žmonės ir buvo užfiksuotas rekordas. Tačiau ES vis tiek atkakliai taikosi į valtis, tik šįkart – gumines.
2015 m. gruodžio mėn. SOPHIA ataskaitoje, kuri po trijų mėnesių paskelbta „WikiLeaks“, rašoma: „Pranešimuose apie gumines valtis, importuojamas iš Kinijos ir gabenamas per Maltą bei Turkiją, pateikta informacijos apie neseniai Maltos muitinės pareigūnų perimtą 20 supakuotų guminių valčių krovinį konteineryje, gabenamame į Libiją, Misratą. Kadangi teisinio pagrindo tokius krovinius sulaikyti nėra, krovinys išsiųstas paskirties vietos adresu.“
Ir nors dabar toks krovinys veikiausiai būtų konfiskuotas, Europos įtaka Kinijos valčių prekybai – vis dar menka.
Kinija turi gyvybingą pripučiamų valčių pramonę, kurioje veikia maždaug 180 gamintojų. Apie du trečdaliai visų į Europą įvežamų pripučiamų valčių – iš Kinijos. Kinų gamintojai ir pardavėjai žino, kokie paklausūs jų produktai. Didžiausiame Kinijos internetinės prekybos tinkle „Alibaba“ pripučiamos valtys parduodamos kaip „pabėgėlių valtelės“.
Nesunku prognozuoti, kuo baigsis eksporto apribojimų taikymas. Į Libiją pripučiamų valčių siuntos keliaus ne per Maltą, o per Turkiją ir Šiaurės Afriką. Europos Sąjungos sankcijose numatyta išimtis žvejams, ir ja bus pasinaudota, neabejoja L. Beršidskis. Jei vis dėlto valčių imtų trūkti ir žmonių gabentojams tektų leisti pinigus laivams, jie, ko gero, pasistengtų į valtis sugrūsti daugiau žmonių arba, užuot atsikratę nebereikalingomis valtimis jūroje, naudotų jas darsyk. Tai, autoriaus nuomone, gali nulemti dar daugiau žūčių. Kol kas šiemet, mėgindami perplaukti jūrą, nuskendo arba dingo be žinios 2 174 asmenys. 2016-aisiais tokiu laiku jų buvo 2 951.
Šių metų gegužę Europos Sąjunga kreipėsi į Kiniją pagalbos stabdant valčių krovinius. Tačiau, logiškai pagalvojus, juk negalima tikėtis, kad šalis gamintoja imtųsi žaboti stambią savo vietos pramonės šaką, kad į Turkiją ar Maroką būtų nuplukdoma kuo mažiau guminių valčių siuntų.
Kas privirė košės, tas tegu ir srebia
Niūri dabartinės migrantų krizės realybė verčia suvokti, kad Europa, mėgindama sustabdyti neteisėtą žmonių gabenimą, gali padaryti nedaug, rašo autorius. Valčių tiekimo apribojimai ir ES dalyvavimas Libijos pakrančių apsaugos pareigūnų mokymuose tėra beviltiškas bloko blaškymasis vietoje – bloko, kurį iki ausų įklampino 2011 m. Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos karinė operacija, paspartinusi Libijoje režimo kaitą, tačiau palikusi šalį be teisinės sistemos, o jos pakrantes – praktiškai be apsaugos. Tame pačiame dokumente, kuriuo nustatomi guminių valčių apribojimai, Europos Sąjunga dar kartą pabrėžia „tvirtai remianti“ tarptautiniu lygmeniu pripažintą šalies ministro pirmininko Fayezo al Sarrajo, kurio kontrolė Libijoje menkai teperžengia sostinės Tripolio ribas, vadovaujamą vyriausybę.
Komentaro autoriaus L. Beršidskio įsitikinimu, taip žaidžiant galimas tik pralaimėjimas. Beprasmiška nuolat kartoti, kad Libijos konflikto neįmanoma išspręsti jėga. Būtent jėga ir yra tai, kas, jo nuomone, padėtų konfliktą likviduoti. Konflikto nebeliks, kai stipriausioji iš sukilėlių grupių sugebės suvienyti šalį arba kai šalis suskils, kaip Somalis. Konkrečiai įvardyti stipriausią sukilėlių grupę ir skirti jai karinę paramą demokratijos principais besivadovaujančių europiečių supratimu – absoliučiai nepriimtinas variantas. Tuomet vienintelė galimybė užkirsti kelią neteisėtam žmonių gabenimui iš Libijos – dislokuoti ekspedicines pajėgas, kurioms ir būtų pavesta gaudyti nusikaltėlius. Atsižvelgiant į tai, kad bendri ES kariniai pajėgumai kuklūs, šiais reikalais turėtų užsiimti NATO – ji yra atsakinga už padarytą netvarką, jai ir derėtų rūpintis tvarka.
Jei vis dėlto scenarijus suveiktų, Kinijos guminių valčių pardavimo rodikliai truputį smuktų. Kita vertus, juk valčių gamintojai šio verslo ėmėsi ne dėl to, kad galvojo, jog sėkmę jiems garantuos nenutrūkstamas migrantų iš Afrikos srautas. Ko gero, jiems vėl tektų pasiieškoti klientų, kuriems paprasčiausiai patinka žvejoti.
