Liko vos kelios dienos iki mereo rinkimų finišo ir istorinio įvykio, mat balandžio 2-ąją vyksiančiame antrojo rato balsavime susirungs dvi afroamerikietės: pirmą kartą mero rinkimuose kandidatuojanti Lori Lightfoot ir Kuko apygardos tarybos prezidentė Toni Preckwinkle.
Kai meras Rahmas Emanuelis (pirmą kartą į mero postą išrinktas 2011 metais) rugsėjo mėnesį paskelbė nesieksiantis trečiosios kadencijos trečio didžiausio šalies miesto mero poste, tai paskatino susirinkti didžiausią kandidatų būrį per visą moderniąją Čikagos miesto istoriją, nepaisant to, kad būsimojo mero laukia nemažai iššūkių: mažėjantis, bet vis dar aukštas žmogžudysčių rodiklis, naujausi policijos pareigūnų nusižengimai, politinė korupcija ir labai nevienodas skirtingų miesto dalių ekonominis augimas.
Daley, Preckwinkle ir Mendoza buvo garsiausi šių lenktynių vardai. Daley, buvusių Čikagos merų brolis ir sūnus, savo kampanijai surinko net $8.3 milijono – daugiau nei dvigubai daugiau nei bet kuris kitas kandidatas. Preckwinkle surinko $4.6 milijono, iš kurių $2 milijono paaukojo „Service Employees International Union“ profsąjunga. Ją taip pat palaikė miesto mokytojų profesinė sąjunga. O štai Lightfoot surinko vos $1.5 milijono, iš kurių $267 000 investavo pati.
Jaunystėje buvusi federaline prokurore ir mero administracijos darbuotoja Lightfoot nuo pat pradžių pozicionavo save kaip politikos autsaiderę, o savo politinėse reklamose pabrėžia, kad jos varžovė „yra tampriai susiję su tuo pačiu Čikagos politiniu aparatu“. Tačiau po maždaug dešimtmečio privačiame sektoriuje ji grįžo į viešąjį sektorių kai Emanuelis paskyrė ją policijos kontroliere ir darbo grupės, įkurtos po to, kai baltaodis policijos pareigūnas Jasonas Can Dyke’as nušovė Laquaną McDonaldą, vadove.
Preckwinkle į per antrąjį rinkimų ratą keliavo su gerokai aplamdyta rinkimine kampanija – tačiau toli gražu neįveikta. Ji nukentėjo dėl artimų ryšių su politinės korupcijos skandalo epicentre atsidūrusiu miesto tarybos nariu Edu Burke, sulaukė priekaištų, kad pernai netinkamai sureagavo į kaltinimus jos tuometiniam personalo vadovui seksualiniu priekabiavimu, o paskutinę savaitę prieš pirmojo rinkimų rato balsavimą buvo priversta atleisti savo kampanijos vadovą Scottą Ciseką dėl jo nevykusios prieš Lightfoot nukreiptos politinės reklamos, kurioje jis panaudojo nacių teismo Niurnberge nuotrauką ir išprovokavo milžinišką pasipiktinimą. Tačiau jos politinės galios nuvertinti negalima.
Čikagiečiai neturi daug patirties su atvirais mero rinkimais. Tai yra pirmas kartas per dešimtmečius, kai rinkimuose nedalyvauja perrinkimo siekiantis meras ar nėra jo pasirinkto įpėdinio. Tačiau, pasirodo, kai imamasi praktiškai taikyti demokratijos principus, įvyksta visokių įdomių ir netikėtų dalykų, kaip, pvz., į antrą rinkimų ratą išeina dvi juodaodės kandidatės, aplenkdamos daug garsesnes ir reikšmingesnes pavardes (bei didesnius biudžetus) turinčius kandidatus.
Daugeliu klausimų abiejų kandidačių nuomonės sutampa, o jų pozicijos yra praktiškai identiškos. Jos abi pristato save progresyviomis kandidatėmis, kurios daug dėmesio skirs saugumui, mokykloms ir darbo vietų kūrimui visuose miesto rajonuose. Abi tikina skirsiančios būtino dėmesio pietinei ir vakarinei Čikagos dalims, kurių bendruomenių gerovei yra būtinos investicijos, o taip pat sparčiai besivystančioms ir modernėjančioms vietovėms netoli centro, kuriose ilgamečiai gyventojai vis sunkiau išgali pragyventi dėl augančių būsto kainų.
Tačiau po 8 Emanuelio ir 22 jo pirmtako Richardo M. Daley vadovavimo metų rinkėjai reikalauja pokyčių. Abi kandidatės tikina, kad yra pajėgios juos atnešti, o viena kitą siekia parodyti, kaip supuvusios ir korumpuotos Čikagos politikos atstovę.
Po antrojo rato rinkimų Čikaga turės pirmąją juodaodę merę. Iki šiol miestui yra vadovavusi vos viena moteris – Jane Byrne, merės pareigas ėjusi 1979-1983 metais. Byrne poste pakeitė Haroldas Washingtonas, kuris 1983 metais tapo pirmuoju juodaodžiu Čikagos meru. Antrasis juodaodis meras buvo Eugene’as Sawyeris, kuris mero pareigas perėmė po Washingtono mirties 1987-aisiais.
Tačiau ne tai svarbiausia. Po mėnesius trukusio įvairių rajonų ir bendruomenių lankymo, naujai išrinkta merė (kas ji bebūtų), turės pademonstruoti, kad geba ne tik dalinti pažadus, bet ir juos įvykdyti. Kaip jai tai seksis, parodys laikas.
