Antradienį meras Rahmas Emanuelis pristatė savo 2016 metų miesto biudžetą, bandydamas įtikinti visus, kad $543 milijonais padidinti nekilnojamojo turto mokesčiai ir dar keletas kitų mokesčių ir įmokų antkainių „užbaigs darbą“ bei užtikrins saugią Čikagos finansinę ateitį.
Kalboje, perpildytoje pagiriamųjų žodžių savo pirmajai kadencijai, Emanuelis perspėja, kad miesto „fiskaliniai iššūkiai neleidžia mums suteikti daugiau galimybių mūsų gyventojams“.
„Mes, čia susirinkę, šių problemų nesukūrėme, – sakė Emanuelis susirinkusiai Miesto tarybai, galvoje turėdamas savo pirmtaką Richardą M. Daley, visiškai ignoruodamas tai, kiek metų savo postus šildo kai kurie tarybos nariai. – Finansinės krizės sėklos buvo pasėtos prieš kelis dešimtmečius. Per ilgai ši problema nebuvo sprendžiama. Atėjo laikas užbaigti darbą.“
Į mero siūlomą biudžetą yra įtrauktas rekordinis nuosavybės mokesčių didinimas: $318 papildomų milijonų iš $543 milijonų planuojama surinkti jau šiais metais. Šie pinigai turėtų keliauti grėsmingai nefinansuojamiems policijos ir ugniagesių pensijų fondams, į kuriuos, pagal 2010 metų valstijos įstatymą, ateinančiais metais miestui teks mokėti šimtais milijonų dolerių daugiau nei iki šiol.
„Didžiausias mūsų iššūkis yra besipučianti neapmokėtų pensijų kaina, – sakė Emanuelis. – Tai milžiniškas juodas debesis, uždengiantis likusius mūsų miesto finansus.“
Kaip tikras pardavimų vadybininkas, Emanuelis nėrėsi iš kailio įrodinėdamas, kad visi į biudžeto projektą įtraukti mokesčių kėlimai buvo neišvengiami ir būtini. Jis tikino, kad vien apkarpymų negana, norint išlipti iš balos: tam reikėtų atleisti 2 500 policijos pareigūnų (apie 20 % viso departamento) ir uždaryti 48 ugniagesių stotis, atleidžiant 2 000 žmonių (40 % viso departamento). Meras taip pat grasino, kad, pasikliaujant vien apkarpymais, reikėtų pamiršti gatvių remontą, graužikų naikinimą ir kitas paslaugas, o „gyventi čia taptų neįmanoma“.
Pasakodamas pasiaukojančio Čikagos policininkų ir ugniagesių heroizmo istorijas, Emanuelis dar kartą pabrėžė, kad „jie įvykdė savo įsipareigojimus mums; dabar mes privalome įvykdyti savo pareigą jiems“.
Be nuosavybės mokesčių pakėlimo, Emanuelio biudžete numatytas naujas nuosavybės mokesčių pakėlimas CPS statybų darbams, siekiantis $45 milijonus. Be to, Emanuelis siūlo naują kasmėnesinį $9.50 dydžio šiukšlių išvežimo mokestį, iš kurio planuoja surinkti $62,7 milijono, didesnius mokesčius taksi ir kitoms privačioms keleivių vežimo paslaugoms (papildomi $48,6 milijono), didesnius statybų leidimų mokesčius ($13 milijonų) ir naują elektroninių cigarečių mokestį ($1 milijonas). Šie pinigai būtų nukreipti finansuoti miesto institucijų kasdienę veiklą.
Net jei miesto tarybos nariai ir pritars mero mokesčių magijai, $7,8 milijardo dydžio biudžeto projektui būtina pagalba iš Springfildo ir gubernatoriaus Bruce’o Raunerio.
Emanuelis tikisi, kad Rauneris patvirtins įstatymo projektą, suteikiantį miestui pagalbą mokant kasmet augančias įmokas į policijos ir ugniagesių pensijų fondus. Be tokios pagalbos, kitais metais miestas atsidurtų $219 milijonų duobėje. Emanuelis taip pat nori, kad Rauneris patvirtintų išlygas nuosavybės mokesčių mokėtojams, taip palengvinant mokestinę naštą mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms (apie tai rašėme praėjusiame numeryje), tačiau Rauneris, kaip žinia, nori nuosavybės mokesčius apskritai įšaldyti, o ne juos dar labiau kelti.
Meras tikino kalbėjęs su valstijos Atstovų rūmų pirmininku Michaelu Madiganu ir Senato prezidentu Johnu Cullertonu – dviem žmonėmis, kurie kontroliuoja demokratus, valdančius Generalinę asamblėją – apie tai, kad kai kuriems namų savininkams būtų galima taikyti išlygas, o šie sutiko palaikyti jo biudžeto projektą ir kuo greičiau imtis jį svarstyti ir tvirtinti.
Emanuelis visą savo biudžeto planą pavadino „sąžiningu čikagiečių atžvilgiu ir būtinu Čikagos ateičiai“.
„Su šiuo biudžetu, mes kartui ir visiems laikams nutrauksime finansinius triukus ir fiskalines slėpynes, – aiškino meras, kuris, pripažindamas politinę riziką, ragino miesto tarybos narius taip pat rodyti iniciatyvą. – Jei mes esame pagaliau pasiryžę akis į akį stoti su savo fiskaliniais iššūkiais, esu tikras, kad ateities kartos mus prisimins kaip vyrus ir moteris, kurie ištraukė Čikagą iš finansinio liūno ir padarė miestą dar stipresniu.“
