„Manau, kad valdžia neturėtų stengtis sumažinti atlyginimus ir pragyvenimo lygį apskritai, o ypač viduriniajai klasei ir patiems vargingiausiems“, – ilgo interviu metu per Nacionalinę demokratų konveciją sakė Ilinojaus Atstovų rūmų pirmininkas Michaelas Madiganas.
Pirmininkas ir kiti Ilinojaus politikai kaip papūgos vienokia ar kitokia forma kartoja šį truizmą praktiškai kiekvienoje spaudos konferencijoje jau ilgiau nei metus. Madiganas naudoja šią mantrą, kad pateisintų opoziciją bet kokiems siūlomiems nutarimams ar įstatymams, kurie jam nepatinka ir netinka.
Tačiau pirmininko žodžiai prieštarauja jo veiksmams, kuriuos jis daro jau keturis dešimtmečius eidamas valstijos įstatymų leidėjo pareigas. Madiganui vadovaujant, Ilinojaus vidurinė klasė buvo smarkiai nusmukdyta. Už tai atsakomybę prisiimti turi taip pat ir visi tie, kurie nuolankiai pildo visus pirmininko norus.
Vos 45 procentai Ilinojaus namų ūkių gali būti apibrėžiami kaip vidurinė klasė, rodo naujausi JAV gyventojų surašymo duomenys. Ilinojus drauge su Ohajumi lygiosiomis pirmauja Vidurio Vakaruose kaip turintys mažiausią vidurinę klasę.
Kaip žinia, vidurinė klasė daugiausiai pinigų išleidžia būstui. Būtent valdant Madiganui Ilinojaus nuosavybės mokesčiai išaugo iki aukščiausių šalyje. Šios milžiniškos kas antrus metus gaunamos sąskaitos dominuoja pokalbiuose prie vakarienės stalo. Tuo pat metu Ilinojaus gyventojų asmeninės pajamos nuo Didžiosios recesijos laikų augo lėčiausiai Vidurio Vakaruose, o šalies mastu aplenkė tik Nevadą, atskleidė „Pew Charitable Trusts“ tyrimas. Daug žmonių buvo priversti įsikelti į mažesnius būstus, kai kurie pasirinko išvykti iš valstijos.
Valstijoje taip pat sudėtinga rasti stabilų darbą. Kaip žinia, geri gamybos sferos darbai yra viduriniosios klasės pagrindas, tačiau, kaip rodo Darbo statistikos biuro duomenys, Ilinojaus gamybos darbuotojai gauna žemiausius atlyginimus Vidurio Vakaruose. Be to, Ilinojus atsilieka ir pagal darbo vietų gamyboje atkūrimą po Didžiosios recesijos: šioje srityje mūsų valstiją lenkia Indiana, Mičiganas, Viskonsinas, Minesota, Ohajas, Kentukis, Ajova ir Misūris.
„Valdžia turi dirbti, kad keltų atlyginimus, gerintų pragyvenimo lygį ir didintų dirbti norinčių žmonių gerovę“, – sakė Madiganas.
Tai kodėl galingiausias valstijos politikas remia struktūras, naikinančias darbo vietas Ilinojuje ir smaugiančias viduriniąją klasę? Jis tam turi savų priežasčių.
Mūsų valstijoje nekinta darbuotojų kompensacijos sistema, nes Madiganas privalo garantuoti investicijų grąžą. Teismo advokatai ir teisininkų kontoros yra du didžiausi Madigano aparato rėmėjai. O štai viduriniosios klasės gamybininkai yra prislėgti didžiausių išlaidų darbuotojų kompensacijos sistemai naštos visuose Vidurio Vakaruose. Kaip tik dėl to Ilinojus neminimas įvairių šios šalies įmonių pasitarimuose, kai yra diskutuojama, kur vykdyti plėtrą.
Nuosavybės mokesčiai išlieka aukšti, nes Madiganui, kuris yra Kuko apygardos nuosavybės mokesčių teisininkas, yra mokama už tai, kad atrastų būdų juos sumažinti. Iš šių mokesčių surinktų pinigų gavėjai, įvairios valstybinės profesinės sąjungos, dar labiau prisideda prie jo politinio iždo pildymo. Nuo 2012 metų Ilinojaus gyventojas statistiškai turi didesnę tikimybę įsidarbinti valstijos ar savivaldybės įstaigoje, nei gamybos sektoriuje. Madiganas rūpinasi savo žmonėmis.
Tačiau per tokį „rūpestį“ jis tiesiogiai sumažino atlyginimus milijonams viduriniosios klasės Ilinojaus gyventojų ir pablogino jų gyvenimo lygį. Kaip kitaip galima apibūdinti 2011 metų mokesčių pakėlimą? Vos per vieną dieną priimtu nutarimu jis privertė $60,000 per metus pajamas gaunančią trijų asmenų šeimą kasmet sumokėti $1,080 daugiau mokesčių. Po to, kai pajamų mokesčių pakėlimas buvo dalinai sumažintas, jis iš karto pareiškė norą juos ir vėl pakelti.
Mūsų valstijoje nekinta darbuotojų kompensacijos sistema, nes Madiganas privalo garantuoti investicijų grąžą. Teismo advokatai ir teisininkų kontoros yra du didžiausi Madigano aparato rėmėjai. O štai viduriniosios klasės gamybininkai yra prislėgti didžiausių išlaidų darbuotojų kompensacijos sistemai naštos visuose Vidurio Vakaruose.
Maisto talonus gaunančiųjų sąrašas geriausiai parodo, kas nutinka, kai įstatymų leidėjai nesprendžia politikos ir ekonomikos klausimų, o aklai šoka pagal Madigano dūdelę. Ilinojuje nedarbo mažėjimo po Didžiosios recesijos rodikliai yra vieni prasčiausių šalyje – kaip tik todėl daugybė šeimų negali patys prasimaitinti.
Papildomos mitybos pagalbos programoje, liaudiškai žinomoje maisto talonų vardu, dalyvauja 1,8 milijono Ilinojaus gyventojų – tai net 14 procentų visos valstijos populiacijos ir antras prasčiausias rezultatas Vidurio Vakaruose. Maisto talonus gaunančių gyventojų yra daugiau nei dirbančių gamybos, statybų, švietimo, sveikatos priežiūros ir nekilnojamojo turto srityse drauge sudėjus. Kažkodėl visa tai, kas vyksta, panašiau į rūpestį asmenine ir savo sėbrų, o ne viduriniosios klasės, gerove.
