Respublikonas iš Pietų Karolinos, senatorius Lindsey Grahamas, ko gero, šmaikščiausias žmogus ne tik Senate, bet ir pirminiuose respublikonų rinkimuose dalyvaujančių kandidatų būryje, pirmadienį paskelbė pasitraukiantis iš rinkiminės kovos. Iš tiesų jis paprasčiausiai pripažino realiai susiklosčiusią situaciją: „Mes pasiekėme tą tašką, kad aš nebematau galimybių plėsti ir stiprinti savo kampaniją, kai netenka atsidurti ant pagrindinės scenos“. Kai jis pasitraukė, nemažai ekspertų tam per daug dėmesio neskyrė, tačiau mes vis dėlto pasižiūrėkime, kokia yra šio pasitraukimo reikšmė, ir pažvelkime į tai, kas potencialiai galėtų vykti jam pasitraukus:
* Kiti „vaikų stalo“ rinkiminių debatų dalyviai taip pat turėtų žengti ryžtingą žingsnį ir pasitraukti iš rinkiminės kovos. Jie turėjo daugiau nei pakankamai laiko įrodyti savo vertę, pristatyti savo programas ir patraukti rinkėjų dėmesį – tačiau to nepadarė. Jei jie pasitrauktų iš lenktynių, kuriose vis tiek neturi prošvaisčių nugalėti, jie atlaisvintų erdvę ir leistų elektoratui dėmesį sutelkti į pasirinkimą iš rimtų (ar bent jau realistiškai galinčių laimėti) kandidatų.
* Jei jie vis dėlto nepasitrauks iš kovos, reikia neberengti papildomų „antrojo sąstato“ debatų. Būkime atviri – be Grahamo jų stebėti vis tiek nebebus įmanoma. Apskritai, kokia nauda iš to, kad realiai rinkimuose nekonkuruojantys kandidatai reguliariai gauna nemokamo eterio laiko?
* Grahamas tikina, kad jis „neturi jokių ketinimų dabar remti jokio kito kandidato“. Vis dėlto, tiek jis, tiek kiti iš rinkiminės kovos pasitraukę kandidatai ir toliau turi kritikuoti Donaldą Trumpą, perspėdami partiją ir rinkėjus apie jo toksiškumą bei (pelnytai) pašiepdami jo tamsumą, žinių spragas ir išsigalvojamus faktus.
* Grahamo finansiniai rėmėjai, nusprendę savo paramą toliau teikti kitam kandidatui, greičiausiai ieškos tokio, kuris, kaip ir Grahamas, laikosi stiprios pozicijos šalies gynybos klausimu. Akivaizdūs pasirinkimai tokiu atveju būtų Naujojo Džersio gubernatorius Chrisas Christie, buvęs Floridos gubernatorius Jebas Bushas ir senatorius iš Floridos Marco Rubio.
* Grahamo pasitraukimas atlaisvina ir tokius jo rėmėjus kaip senatorius iš Arizonos Johnas McCainas, kurie dabar galės rinktis palaikyti kokią nors kitą kandidatūrą. Jei pakankamai gausus vanagiškų pažiūrų Senato respublikonų kontingentas susiburtų palaikyti vieną iš kandidatų, tai galėtų suvaidinti lemiamą vaidmenį ir žymiai atsiliepti rinkimų rezultatams.
* Senate Grahamas dabar gali suvaidinti lemiamą vaidmenį sutelkiant dėmesį į tokius klausimus kaip išlaidos gynybai, Nacionalinio saugumo agentūros problematika ir kitus svarstytinus dalykus, kurie pareikalautų kandidatų į prezidento postą aiškiai pateikti savo pažiūras ir pasirinkti poziciją.
* Jei visuotiniuose rinkimuose būtų išrinktas respublikonas prezidentas, Grahamas būtų labai vertingas administracijos narys, ypač kaip gynybos sekretorius. Ilgametis Karinių oro pajėgų karininkas aktyvioje tarnyboje, o vėliau – rezervistas, bei centrinis dalyvis priimant praktiškai kiekvieną svarbų užsienio politikos sprendimą per pastarąjį dešimtmetį, jis būtų labai rimtas ir geras prezidento pasirinkimas. (Pliusas būtų dar ir tas, kad Grahamo niekada nemėgęs dešinysis respublikonų partijos sparnas galėtų džiaugtis, kad šis pagaliau palieka Senatą.)
* Iš rinkiminės kovos pasitraukus kolegai iš tos pačios valstijos, Pietų Karolinos gubernatorė Nikki Haley taip pat bus laisva galimai pasirinkti naują kandidatą, kurį rems šiose rinkiminėse lenktynėse. Pati būdama gubernatore, ji greičiausiai rinksis Bushą arba Christie.
* Grahamas ir toliau išliks stipriu opoziciniu balsu Obamos-Clinton-Kerry užsienio politikai. Nesvarbu, ar diskusijų centre atsidurtų ginčai dėl Irano susitarimo, ar augantis chaosas Afganistane, jis galėtų atstovauti poziciją, nušviečiančią tragiškas išlaidų mažinimo ir nuolaidžiavimo politikos pasekmes.
* Jis ir toliau gali išlikti savo partijos racionalaus proto balsu ne tik imigracijos reformos klausimu, bet ir svarstant, kaip partija gali stiprėti ir augti bei patraukti į savo pusę elektoratą, kuris realybėje yra nė kiek nepanašus į tą, kurį įsivaizduoja ryškiai raudonų valstijų respublikonai ir radikalūs radijo pokalbių laidų pranešėjai.
