- Lenkijoje praleidai ištisą gyvenimo epochą, dvidešimt ketverius metus. Kodėl kadaise pasirinkai kaimynę Lenkiją? Ar Tave traukė „kita šalis“, ar būtent ši šalis, ir kodėl?
- Mane labai slėgė „socialistinio realizmo stilius“. Tiesiog dusino. Taip, dėl to traukė „kita šalis“. Sakyčiau, tai buvo viena mano išvykimo priežasčių.
- Iš tiesų, dauguma lietuvių užaugo socialistinio realizmo atmosferoje. Net keista, kad anksčiau neįmanoma buvo kurti kitaip, nei leidžia socialistinio realizmo ribos.
- Įmanoma, bet visi žiūrėdavo „kreivai“, prigalvodavo „etikečių“, tokių kaip „tautos priešas“. Kariuomenėje pravardžiuodavo „fašistu“ ir panašiai.
- „Tarybinėje“ armijoje, spėju, tave „įdarbindavo“ dailininku, ar ne?
- Taip, aš daug piešdavau. Kartą nutapiau jiems kažką panašaus į gigantišką ego ir man gerokai atsirūgo: norėjau siurrealistiškai pavaizduoti mažą žmogutį, besimėgaujantį savimi milžiniškame savo paties šešėlyje ir įsivaizduojantį, kad jis didis. Mane rimtai apkaltino neofašizmu. Kaip sakoma, kai nori surasti plauką sriuboje, jį surasi… Žodžiu, mane tokios patirtys slėgė – visos kartu sudėjus – ir nutariau pasitraukti į „artimiausią užsienį“, nors lenkų kalbos nemokėjau. Manęs neviliojo nei Amerika, nei kiti Vakarai, net važiuoti ten nenorėjau ir neketinau. Atvykęs į Varšuvą kaip jaunas dailininkas lengviau atsikvėpiau: mane džiugino, kaip lengvai jie tapo ant drobės, ant popieriaus, kaip jų nevaržo forma ir potėpių linijos. Tai atrodė laisva. Lenkai visados save vadindavo laisviausiais „soclagelyje“, ir aš tai mačiau…
- Argi Lenkijoje Tave iš karto priėmė į dailės akademiją?
- Ne viskas taip paprasta. Varšuvos meno akademijoje, į kurią kreipiausi, profesoriai, peržiūrėję mano darbus, paklausė, į kokį kursą norėčiau „užsirašyti“. Kukliai pasiprašiau į pirmą ir buvau priimtas, bet netrukus, griuvus Sovietų Sąjungai, tapau nebe „to paties soclagerio narys“, o „užsienietis“ – iš Lietuvos – ir privalėjau mokėti už mokslą nemenkas dolerių sumas, kurių neturėjau. Laimei, už „ypatingą talentą“, kaip pareiškė fakulteto dekanas, gavęs sutikimą iš paties kultūros ministro, mane atleido nuo mokesčio už mokslą. Studentams iš užsienio iki šiol Lenkijoje mokslas yra mokamas. Tiesa, ukrainiečius ir baltarusius nuo šio mokesčio atleidžia, nes esama tokios draugiškos politikos. Lietuviai už mokslą Lenkijoje mokėdavo kaip ir visi kiti užsieniečiai.
- Kaip Tave Lenkijoje sutiko kaip lietuvį?
- Žmogiškai: kas mėgo, o kas – ne. Lenkija – gana homogeniška, kultūriškai vientisa šalis, visuomenė nėra mišri ir kosmopolitinė. Jie dar tik pradeda mokytis santykių su užsieniečiu, kaip ir mes, lietuviai. Lenkija, kaip ir Lietuva – agrarinė šalis, o tai daro nemenką įtaką ir jų santykiui su platesniuoju pasauliu, su „svetimu“, su „kitu“. Tokios šalys svetimą priima, bet neretai su atviru įtarumu; kartais – net agresyviai atmeta.
- Kaip Tau sekėsi kaip dailininkui? Ar organizavai parodas? Ar jos turėjo pasisekimą?
- Noriu pabrėžti, kad visą laiką gyvenau Lenkijoje kaip menininkas iš Lietuvos. Akademijoje konkuruodavau su kursiokais, nes atvykau Varšuvon jau vyresnis, turėdamas parodų patirties net iš Šiaulių mokyklos. Prieš atvykdamas į Varšuvą gyvenau Olštyno mieste, šiaurės Lenkijoje (vadinamojoje Prūsijoje), kur išmokau labai gerai kalbėti lenkiškai. Olštyne organizavau savo pirmąją parodą, turėjau ratą bičiulių menininkų, tarp kurių buvo ir vietinės reikšmės literatų. Bendraudamas su jais, išmokau taisyklingos lenkų kalbos. Dabar lenkai neatskiria manęs nuo „saviškių“. Būta net anekdoto: neva Domarackas – lenkiška pavardė, tačiau prisiskaitęs romantiškos literatūros jis vadina save lietuviu. Mano pavardė tikrai lenkiška ir, beje, viena seniausių Lenkijoje. Abiejų Tautų Respublikoje kadaise daug lietuvių šeimų perėmė lenkiškus simbolius, herbus ir pavardes, tad nenuostabu, kad mūsų pavardės panašios… Prasidėjus integracijai į Europos Sąjungą, Lenkijoje mane kaip lietuvį dažnai kviesdavo dalyvauti bendruose tarptautiniuose projektuose, organizuoti parodas, ir beveik visas parodas Lenkijoje esu pristatęs kaip lietuvis, po Lietuvos vėliava. Gyvenau Lenkijoje kaip lietuvis, kaip menininkas iš Lietuvos. Kitaip ir neketinau. Tiesa, negaliu teigti, kad tai būdavo paprasta: gi „ne savas“. (...)
- Kaip išgyvendavai, būdamas tik menininku? Ar tai įmanoma?
- Ne, bet išgyvendavau. Bet kuriuo atveju, Lenkijoje dar ir šiandien sunku išgyventi iš vieno atlyginimo: jis nedidelis – trys ar keturi šimtai (eurais). Na, jei kyla atlyginimai, tai kyla ir kainos, o kultūros sektorius, savaime suprantama, irgi nesiūlydavo aukštesnio užmokesčio. Aš parduodavau paveikslus, verčiausi privačiomis piešimo pamokomis vaikams, stojantiesiems į dailės akademijas. Mano paruošti mokiniai visados įstodavo pirmieji. Be to, esu iš tokių, kurie negali turėti viršininko, ypač jei jis, švelniai tariant, „nesupratingas žmogus“, todėl net neieškojau nuolatinės darbo vietos. Bandžiau dirbti vienoje reklaminėje firmoje – truko penkias dienas. Mano viršininkas painiojo firminį ženklą su iliustracija… Tai neįmanoma. Teko gyventi ir Krokuvoje. 1996–1999 m. dirbau „Bucklein“ teatre scenografu. Kartą režisieriui vienam vaidmeniui reikėjo aktoriaus, kalbančio „keista kalba“, ir man pasiūlė vaidinti. „Aktoriaudavau“, kaip sakoma, daug bendraudavau su aktoriais, sukausi rate gana artimų man teatro žmonių. Vaidindavau epizodinius vaidmenis lenkų filmuose – dažniausiai rusų arba ukrainiečių kareivius. Vaidmenims užtekdavo, kad moku rusiškai. Kurdavau meną viešoje erdvėje, ypač su vaikais, bandydamas juos išmokyti gero meninio skonio ir pagarbos menui. Gyvendamas Varšuvos Prahos mikrorajone prie Vyslos (prieškariu ten gyveno žydai, o dabar – daug „kriminalo“), darydavau ekologinio meno projektus.
- Sakyki, ar migruodamas tarp miestų susitikdavai lietuvių, atvykstančių į Lenkiją iš Lietuvos, nors ir neilgam, ir koks buvo Tavo santykis su jais?
- Taip, dažnai prisimenu Jurgį Giedrį, kultūros atašė, daug gero padariusį Lenkijos lietuviams ir menininkams. Jis daug dėmesio skyrė kultūrai, organizuodavo parodas, kuriose dažnai dalyvaudavau. Jam esant konsulu, man šovė į galvą suburti Lenkijoje lietuvių menininkų sambūrį… Tai padarėme keturiese: Jonas Zagorskas, Rytis Konstantinavičius, gyvenęs Vroclave, lietuvių kilmės menininkė iš Torunės Alicija Žimnickaitė. Sukūrėme vadinamąją Lietuvos dailininkų grupę, sutrumpintai – LDK. Siekiau išplėsti LDK grupę, susijungti su menininkais Lietuvoje, bet nepavyko. URM iniciatyva patiko ir jie išleido mūsų darbų katalogą, Lietuvoje įvyko kelios mūsų parodos. Nuolat gyvenančių Lenkijoje lietuvių buvo labai nedaug. Pamenu, dalyvaudamas vienoje populiariausių lenkų televizijos laidų „Kava ir arbata“, savo nuostabai sužinojau, kad 2010 m. Lenkijoje nuolatos gyveno tik dešimt lietuvių (neseniai atvykusių). Pasidomėjau ir apie Vokietiją, o ten tais pačiais metais būta 3 400 naujai įsikūrusių lietuvių.
- Kaip manai, kokia emigracijos iš mūsų šalies (o gal – šalių) priežastis? Gal buvusiojo socialistinio realizmo įtaka ar padariniai?
- Kažkodėl manau, kad tai gyvenimas ir mąstymas „kvartalais“. Tai suformuoja sudėtingus santykius vieno su kitu, vadinamąją korupciją (liaudiškai „švogerystę“), kuri įgauna latentines formas. Vargina, kai reikia nuolatos visiems įsiteikti net žemiausiuose lygmenyse, megzti glaudžius ryšius, tiesiog, kaip ir sakau, tai yra „gyvenimas kvartale“.
(...) Tiesa, grįžtant prie emigracijos klausimo: neabejoju, jei būtume didesnė Vakarų šalis, na, kaip Prancūzija, tokios problemos nebūtų, bet tikrai būtų kitokių. Esame Lietuva, maža šalelė, gana dramatiška, gana tradiciška. Mes dar teberodome vienas į kitą pirštais, apkalbame. Vienąkart vyriškis Vilniuje mane iškoneveikė, kaip drįstu nešioti raudonus džinsus, juk Lietuva tik ką laisvę atgavo ir t.t. Kai pagyveni kitur, tai šie kasdieniai konfliktai, jaukiantys nuotaiką, nutolsta. Ilgainiui, manau, Lietuva turėtų sulaukti grįžtamojo ryšio, bet tai abipusis – išvykusių ir likusių – santykių procesas. Kol kas dar dažnai susiduri su atmetimu: negyveni čia, tai nesikišk į mūsų gyvenimą… Beje, kai išvykau, man atrodė, kad vienądien sugrįšiu namo… Išvykimas veikė mano santykius su artimaisiais Lietuvoje. Turėjau Lietuvoje likusią žmoną… Mane sukrėtė, kad skyrybos artėjo kažkaip natūraliai ir neišvengiamai, o po jų ilgai jaučiausi kaip be namų. Pamenu, koks svetimas po šio asmeninio sukrėtimo man pasirodė Vilnius. Nutrūko asmeninis ryšys, santykis. Manau, santykis irgi „išvaro iš namų“, iš šalies kaip širdies… Visa tai labai individualu ir žmogiška.
- Ar Tavęs nepalietė „trečiosios šalies efektas“ – kai emigranto patirtis prie Tavęs jau tiesiog nebelimpa ir „trečioji šalis“ kaip geografinė erdvė nebesukelia jaudulio, ji tiesiog nebeįmanoma, toji „trečioji“ emigracija?
- Man atrodo, kad gyventi daugiau nei dvidešimt metų vienoje valstybėje žalinga. Pradedi save kopijuoti, o aš nenoriu tokio likimo. Aš gi menininkas. Sykiu negaliu pakęsti varianto, kurį vadinu menininko „nutukimu“: namas man kainavo du paveikslus, automobilis – eskizą, baseinas – drobę… Manau, žmogus turėtų keisti jei ne valstybę, tai bent gyvenamąją vietą. Mokytis kitos kalbos, nuolatos bendrauti su kitais žmonėmis. Svarbiausia būti naudingam visuomenei tos šalies, kurioje gyveni. Gyventi ne sau. Gyventi kitiems.
Dalia Staponkutė, pasauliolietuvis.lt
