Lygiai prieš dešimt metų, 2005-aisiais, legendinis Lietuvos disko metikas Virgilijus Alekna antrąkart tapo pasaulio čempionu. Deja, tai buvo paskutinis „metalinis“ trofėjus planetos pirmenybėse ne tik jam pačiam, bet ir apskritai Lietuvai – į disko metiko pramintą pergalių kelią per dešimtmetį nepavyko žengti nė vienam Lietuvos lengvaatlečiui.
Nors prieš šių metų planetos pirmenybes Pekine Lietuvos lengvosios federacijos atstovai puse lūpų užsiminė apie galimybę laimėti medalį – tikėtasi, kad tai padaryti pajėgi šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė - viltis išvysti kylančią į viršų trispalvę teks atidėti dar mažiausiai dvejiems metams. O pati šuolininkė liko ne tik be medalio, bet ir be finalo. Tik po nesėkmingo starto Pekine Lietuva išgirdo, kad į čempionatą ji išvyko traumuota.
Lietuvos disko metikams Zinaidai Sendriūtei ir Andriui Gudžiui kvalifikacinis barjeras pasirodė per aukštas. Iš 11 Lietuvos lengvaatlečių Pekine netikėtai geriausią rezultatą pasiekė ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė, užėmusi septintą vietą. O maratono bėgikė Rasa Drazdauskaitė finišą kirto 11-a ir buvo greičiausia iš europiečių. Bet, kaip sakė ji pati: „Už tai, kad aplenkiau europietes, medalio negausiu.“ Dar dviem Lietuvos lengvaatlečiams – barjerininkei Eglei Staišiūnaitei ir ėjikui Tadui Šuškevičiui – Pekine pakluso olimpiniai normatyvai. Tad šiandien į Rio de Žaneirą iš viso jau galėtų vykti 15 sportininkų. Bet taškas dar nepadėtas – normatyvus lengvaatlečiai vykdys ir olimpiniais metais.
Buvęs Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyriausiasis treneris, Lietuvos sporto universiteto prorektorius profesorius Aleksas Stanislovaitis, apibendrindamas lietuvių pasirodymą Pekine, jį vertina patenkinamai.
– Kaip vertinate atskirų sportininkų pasirodymą? – portalas 15min.lt paklausė A. Stanislovaičio.
– B. Virbalytės pasirodymas puikus, nes septintoji vieta – aukščiausias laimėjimas per visą jos karjerą, ir būti aštuntuke labai didelis pasiekimas. Ypač tokios sudėtingos rungties kaip sportinis ėjimas. O visų kitų pasirodymai... V. Alekna irgi kažkada buvo 19-as, bet atėjo laikas, ir jis išaugo iki dukart olimpinio ir pasaulio čempiono, taip pat Europos čempiono. Jo kelias irgi buvo sunkus. Šiandien mes turime tokių lyderių kaip A. Gudžius, A. Palšytė.
A. Gudžius yra tapęs pasaulio jaunimo čempionu, o mokslininkai sako, kad pasaulio jaunimo čempionatuose pirmąją, penktąją, šeštąją ar šešioliktąją vietas iškovojęs sportininkas po penkerių šešerių metų atitinkamą vietą užims ir suaugusiųjų sporte. Aš čempionate nebuvau, bet spaudoje skaičiau, kad A. Palšytė buvo traumuota, šokinėjo kęsdama skausmą, gal ir tai turėjo įtakos rezultatams. Bet tiek A. Palšytė, tiek A. Gudžius jau turėtų kautis dėl medalių suaugusiųjų sporte – atėjo laikas. Jeigu mes ilgai šnekėsime, kad jie jauni ir perspektyvūs, niekas nesupras – nei sporto visuomenė, nei sporto specialistai. Jų amžius auksinis, ir jie privalo demonstruoti aukštą lygį.
Atskirai reikia pakalbėti apie Z. Sendriūtę. Ji ta sportininkė, kuri privalo kautis dėl medalių. Tikrai atėjo laikas. Z. Sendriūtė dalyvauja Deimantinės lygos varžybose, į jas sportininkai susirenka turėdami papildomos motyvacijos, nes gauna pinigų. Jos pasirodymai rodo, kad ji gali kautis su pačiomis kiečiausiomis varžovėmis. Bet jau kelintas pasaulio čempionatas, kai ji nepakliūna į pirmąjį aštuntuką, o šiemet – net į vakarines varžybas ir į pirmąją dvyliktuką. Tai nepateisinama. Galiu pasakyti, kad kiekviena šalis norėtų turėti tokių gudžių, sendriūčių, palšyčių. Pažiūrėkite, kokie jų antropometriniai duomenys, koks sportininkų sudėjimas. Tai žmonės, jau privalantys kautis ne dėl patekimo į finalą.
Reikėtų išskirti E. Staišiūnaitės pasirodymą. Už tai, kad tokio rango varžybose pasiekė asmeninį rekordą ir įvykdė olimpinį normatyvą, jai reikia spausti ranką. Matau, kad šios sportininkės, besitreniruojančios JAV, rezultatai ir dinamika kyla į viršų. Kitais metais Rio iš jos bus galima tikėtis dar geresnių rezultatų.
Atėjo labai įdomus laikas, kai ėjikams, maratono bėgikams neužtenka tik įvykdyti olimpinį normatyvą – išvažiuoja pirmi trys geriausieji. Ištvermės šakų atstovai labai ilgai ėjo šito link, kurį laiką buvo didelė duobė, bet jie pasirinko tinkamą kelią. Kai susidaro 3–4 pajėgių vienos rungties sportininkų grupė, sportininkai automatiškai pasiekia aukštų rezultatų. Ir tai mes matome. Iškalbinga, kai penkios bėgikės įvykdo olimpinį normatyvą. Ateis laikas ir, manau, kalbėsime apie dar aukštesnius jų pasiekimus ir kovą dėl aukščiausių vietų.
– Ir disko metikas A. Gudžius, ir trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė yra tapę pasaulio ar Europos jaunimo čempionatų prizininkais. Kodėl jiems nepavyko siekti aukštesnių rezultatų šiame pasaulio čempionate?
– Visi labai džiaugėmės puikiu D. Dzindzeletaitės pasirodymu Europos jaunimo čempionate. Lietuvos čempionate ji nušoko 13,96 m, o po čempionato viename interviu sakė, kad dar nepasiekė geriausios formos ir, nuvažiavusi į pasaulio čempionatą, rezultatą gerins. Jeigu pasaulio čempionate D. Dzindzeletaitė būtų pakartojusi asmeninį rezultatą, ji būtų pretendavusi į labai aukštą vietą pirmajame aštuntuke. Bet mane, kaip lengvosios atletikos specialistą, nustebino spaudoje perskaityti tokie pareiškimai: „Pekine startuosiu penktą dieną...“ Gausu atliktų studijų apie aklimatizaciją – penktoji diena yra pati didžiausia energinė duobė. Žmogus gali net pats nesuprasti, kas su juo vyksta. Ir kodėl buvo pasirinktas toks atvykimo laikas? Pekine D. Dzindzaletaitė nušoko puse metro mažiau nei jos asmeninis rezultatas.
– A. Palšytė po savo pasirodymo atskleidė, kad dar prieš čempionatą ji patyrė traumą ir Pekine startavo kęsdama nugaros skausmus. Kodėl apie tokius dalykus kalbama po pasirodymo?
– Tokiu atveju geriausia jai buvo į Pekiną iš viso nevykti – negilinti tos traumos, o sėkmingai toliau ruoštis olimpinėms žaidynėms. 198 cm aukštis, įveiktas iš pirmo bandymo, gali garantuoti medalį ir olimpinėse žaidynėse. Sportininkė tokį aukštį yra įveikusi jau ne kartą. Matėme, kad ji gali dar daugiau – A. Palšytė pasirengusi būti pirmoji Lietuvos lengvaatletė, kuri įveiks 2 m ribą. Jos fiziniai duomenys puikūs, tai talentas, bet jeigu yra problema, reikia pakelti ranką, kaip tai padarė D. Lobačevskė, pasakiusi, kad nevažiuos, nors buvo įvykdžiusi normatyvą. Pagrindinis startas buvo ne šiais metais – olimpinės žaidynės kitąmet ir mums reikia, kad visi mūsų lengvaatlečiai geriausiai atrodytų ten. Jeigu A. Palšytė iš tikrųjų traumą patyrė prieš čempionatą, vadinasi, visi, kurie rekomendavo jai važiuoti, padarė didelį nusikaltimą.
– Dėl traumų į Pekiną neišvyko net penki pasaulio čempionato normatyvus įvykdę sportininkai. Traumos – nekontroliuojamas procesas ar vis dėlto jų galima išvengti?
– Nemažai trenerių įsivaizduoja, kad krūvis yra viskas. O čia kaip stresas: per mažas stresas – blogai, per didelis –
irgi blogai, optimalus stresas veda į pergalę. Lygiai taip pat ir dėl krūvio: per mažas – blogai, per didelis – labai blogai, optimalus veda į sėkmę. Siekiant rezultatų, mokslininkai pirmąją vietą skiria poilsiui, atsigavimui, antrąją – mitybai ir tik trečiojoje vietoje yra treniruotė. Aišku, jeigu vien miegosime, nieko nebus – reikia visų trijų komponentų. Manau, kad kai kurie treneriai šiandien jaučiasi dievais, jiems nereikia nei mokslininkų pagalbos, nei kolegų patirties, jie viską žino ir tempia ant to paties kurpalio. Yra vienas kelias – sporto mokslo, mokslinių pasiekimų diegimas į praktiką. Žmonės, kurie tai pasitelkia, išvengia traumų ir pan. O tie, kurie žaidžia žaidimą, kad treniruotis reikia kiek galima daugiau, nualina organizmą, jis neatlaiko, sportininkai palūžta.
– Gal tai, kad potencialiai stiprūs Lietuvos lengvaatlečiai nepateko net į finalus, byloja apie silpną jų psichologinį pasirengimą?
– Lietuvos lengvosios atletikos federacija trenerius šiemet varyte varė į psichologijos paskaitas, tokių žinių jie gavo daugiausia. Matyt, ne čia didžiausia problema. Yra problemų – tai traumos, nesuvaldytas treniruočių procesas, aklimatizacijos neįvertinimas. Juk Pekine buvo olimpinės žaidynės, yra atlikta studijų, kada geriausia startuoti, visiems aišku, kad vienos valandos skirtumas – viena diena aklimatizuotis ir t. t. Čia nereikia nieko net galvoti. Prisimenu, kaip 1993 m. nuskridome į Bafalo (JAV miestas, kuriame vyko universiada, – aut. past.). V. Aleknos asmeninis rekordas buvo 64 m, o jis numetė 54 m – 10 metrų mažiau! V. Alekna startavo penktą dieną. Tą dieną Nelė Žilinskienė treniruotėje bandė įveikti 170 cm aukštį ir jai nepavyko. Varžybose ji startavo dešimtą dieną – peršoko per kartelę, iškeltą 196 cm aukštyje, pagerino Lietuvos rekordą ir iškovojo sidabro medalį. Tereikia atsigręžti atgal, analizuoti atliktas studijas ir daugiau tokių klaidų nebekartoti.
– Kitais metais olimpinės žaidynės. Ko galima tikėtis iš Lietuvos lengvaatlečių Rio?
– Manau, kad Rio žaidynėse mūsų lengvaatlečių delegacija bus pati gausiausia iš visos rinktinės. Nemažai jų įvykdė ir dar gali įvykdyti olimpinius normatyvus. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iš visų olimpinių žaidynių, išskyrus Londoną, mes parveždavome po vieną ar du medalius. Geriausios žaidynės buvo Atėnuose, kai V. Alekna iškovojo auksą, o Austra Skujytė – sidabrą. Labai norėčiau, kad Rio būtų nors vienas medalis. Trys sportininkai – A. Palšytė, Z. Sendriūtė ir A. Gudžius, prie jų prisijungs dar ir A. Skujytė - gali pretenduoti į labai aukštas vietas. Ką reikėjo A. Gudžiui, Z. Sendriūtei ir A. Palšytei padaryti šiame čempionate? Pakartoti savo asmeninius rekordus – ir medalis. Rio gali iššauti ir ėjikai, ir bėgikai. Šiandien jie sukasi jau apie elito dešimtuką. B. Virbalytė gali iššauti. Nenustebčiau, jeigu ji iškovotų medalį. Ateina jos karta, jos amžius, jos branda. Tai optimistinis variantas. O pesimistinis – dar vienos olimpinės žaidynės be medalių.
