XIII amžius Lietuvai dovanojo kelis milžinus – didžiuosius kunigaikščius, kurie padarė didelę įtaką Lietuvos valstybingumo ir krikščionybės raidai. Žymiausias iš jų buvo kunigaikštis Mindaugas, kuris padėjo pamatus Lietuvos valstybei ir pirmą kartą Lietuvoje 1251 m. su savo šeima ir dvaru priėmė Romos tikėjimą. (Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum). Po kelių metų, 1253 m., Mindaugas buvo karūnuotas karaliaus karūna.
Krikščionybė Lietuvoje buvo įdiegta, tačiau Vokiečių ordinas reikalavo sau teisių ir nuosavybių. Šalyje kilo didelis pasipriešinimas. Vidaus priešai ir žmonės, kurie norėjo sosto, 1263 m. nužudė Mindaugą ir būsimus įpėdinius jo sūnus. Buvęs vyskupas jau anksčiau pasitraukė į Vokietiją. Mindaugo katedra buvo nugriauta ir jos vietoje pastatytas pagonių aukuras ir deginta šventa ugnis. Lietuva vėl pradėta laikyti, kaip pagoniška šalis, nors joje dar buvo užsilikusių krikščionių ir stačiatikių.
Gediminui atėjus į valdžią, buvo tęsiama Mindaugo pradėta valstybės tvirtinimo politika ir duota pradžia naujai galingai dinastijai. Be to, 1341 m. Gediminas bandė krikštyti Lietuvą antrą kartą, bet tai padaryti jam nepavyko.
Po Gedimino mirties valstybės vairą perėmė broliai Lietuvos kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis. Jie, o ypač Kęstutis, ieškojo kelių dar kartą krikštyti Lietuvą. Norėdamas sustiprinti lietuvių kunigaikščių valdžią naujai prijungtose rusėnų žemėse, Algirdas nuolat siekė įkurti atskirą Lietuvos stačiatikių metropoliją.
1349 m. Romos kuriją pasiekė gandas, kad Kęstutis nori krikštytis, popiežius Klemensas VI tokiam Kęstučio norui pritarė ir pažadėjo jam Lietuvos karaliaus karūną. 1351 m. į Trakų kunigaikštystės rusėniškas žemes Lietuvos katalikiško krikšto reikalais atvyko Vengrijos karalius Liudvikas I Anžu, Kęstutis jam žadėjo „kartu su broliais ir visa tauta“ priimti krikštą, o Vengrijos karalius Kęstučiui − išrūpinti iš popiežiaus Lietuvos karaliaus karūną ir padėti atgauti Ordino užgrobtas žemes.
1358 m. Kęstutis dėl karūnavimosi Lietuvos karaliumi ir Lietuvos katalikiško krikšto Niurnberge derėjosi su Vokietijos imperatoriumi ir Čekijos karaliumi Karoliu IV. (Vokiečių ordinas, visaip bandė sutrukdyti Lietuvos ir Čekijos deryboms bei užkirsti kelią tolimesniam Lenkijos stiprėjimui, dėl to ėmė padėti Kęstučiui ir Liubartui, kovojant su Lenkija dėl Volynės ir Palenkės žemių).Vis dėlto visi krikšto pasiūlymai buvo stipriai veikiami įvairių šalių politinių interesų. Tai suprasdamas, Kęstutis jų nepriėmė, nors mainais jam ir buvo siūloma karūna.
Kadangi Kęstutis palaikė senas tradicijas, jam nuolat buvo klijuojama aštraus pagonio etiketė. Tai dažniausiai darė lenkų istorikai, norėję pateisinti Jogailą, teigdami, kad Kęstutis atmetinėjo krikšto galimybę, nekreipdamas dėmesio į to žalą Lietuvai. Istorijos šaltiniuose nerandame nė vieno Kęstučio poelgio ar pasisakymo, kuris įrodytų jo priešiškumą krikštui. Vadinasi, galima prielaida, kad Kęstutis buvo krikščionybės šalininkas. Be to, apie tai, kad Kęstutis buvo krikšto šalininkas galima spręsti, iš to, kad jo, o ir Birutės vaikai, vieni anksčiau, kiti vėliau priėmė krikštą. Algirdo ir Kęstučio laikais ne tik tebeveikė Gediminui ir Vyteniui valdant įsteigtos katalikų bažnyčios ir vienuolynai, bet jų ir daugėjo.
Vilniaus pakraštyje iškilo vokiečių pirklių pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčia – pirmoji parapinė bažnyčia Lietuvoje.
Algirdas ir Kęstutis dovanojo Lietuvai visą eilę kunigaikščių, o šie ją valdė iki pat Liublino unijos. Vienas jų – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1382 m., mirus Lenkiją valdžiusiam Vengrijos karaliui Liudvikui, lenkai ėmė siūlyti valdovo sostą didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai – šis turėjo vesti Liudviko dukterį Jadvygą.
Jogaila, vesdamas Jadvygą bei gaudamas Lenkijos karūną, 1385 m. Krėvos akte pasižadėjo apsikrikštyti kartu su savo artimaisiais ir apkrikštyti Lietuvą, bendrai valdyti Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę ir Lenkiją, paleisti visus Lietuvoje esančius lenkų belaisvius bei sumokėti pirmajam Jadvygos sužadėtiniui už sužieduotuvių atšaukimą. Įvykdžius tas sąlygas, Jogaila turėjo būti karūnuotas Lenkijos karaliumi.
1386 m. Jogaila pradėjo konkrečiai vykdyti Krėvos akto pažadus. Šv. Stanislovo katedroje Krokuvoje jis apsikrikštijo su savo broliais, daugybe kunigaikščių ir bajorų. Tada viešai prie krikšto apeigų prisijungė ir Vytautas, įgijęs Aleksandro vardą, nors jis 1383 m. Tepliavoje jau buvo pakrikštytas vokiečių ir pavadintas Vygandu, o dar anksčiau 1384 m., atgavus tėvo valdytus Gardiną, Brastą (Brestą), Palenkę, Volkovyską, bet neatgavus pažadėtų Trakų, Vytautas turėjo priimti stačiatikių tikėjimą. Manoma, kad Vytautas keitė tikėjimą vedamas politinių tikslų, tačiau jo veikla padėjo rimtus pamatus katalikybės plėtrai Lietuvoje.
Kunigaikščių ir jų palydovų krikštas Krokuvoje buvo lyg tikro lietuvių tautos krikšto pradžia. 1387 metų pradžioje Jogaila atvyko su Lenkijos dvasiškių būriu į Lietuvos sostinę. Krikštas Vilniuje turėjo simbolizuoti Lietuvos (be kryžiuočių tebelaikomų Žemaičių) krikštą, nors Mindaugo įvestos krikščionybės niekas formaliai nebuvo sunaikinęs, tačiau pagal Krėvos dokumentą, Lietuva bent oficialiai turėjo būti iš naujo pakrikštyta. Nors krikštas buvo priimtas, dėl neaiškių priežasčių Lietuvai nebuvo grąžintas karalystės statusas.
Lietuvos didieji kunigaikščiai visada padėjo kovoti žemaičiams, ypač valdant Kęstučiui. Kęstutis valdė ir tvarkė Žemaitiją, ir ji neturėjo savo valdovų. Nors Vytautas ir užrašinėjo, ir dovanodavo Žemaitiją kryžiuočiams, tačiau niekada jos neatsisakė. Žemaitija buvo paskutinė pagoniška kunigaikštystė.
Po Žalgirio mūšio pergalės 1411 m., pasirašius Torunės taiką, pagal kurią ordinas grąžino Žemaitiją Lietuvai, 1413 m. Vytautas pradėjo Žemaitijos krikštą. Krikštas buvo kiek kitoks nei Lietuvoje: žemaičiai buvo labiau prisirišę prie savo senojo tikėjimo ir Vytauto valdžia čia buvo ne tokia didelė, be to, neigiamą įtaką turėjo Vokiečių ordino trukdymai. Vis dėlto, Žemaitija buvo pakrikštyta, nors ir ketvirtį amžiaus vėliau nei Lietuva.
Labiausiai Žemaitijai įsimintinas tapo Konstancos suvažiavimas. To meto dvasininkų, politikų ir intelektualų elitas turėjo spręsti Lietuvos ginčą su Ordinu dėl Žemaitijos. Konstancos susirinkimas nepripažino Lietuvai Žemaitijos: nusprendė, kad politiškai ši turi būti pavaldi imperatoriui Zigmantui I, bet pakrikštyti ją turi Jogaila su Vytautu. 1417 m. Žemaitijos bažnytiniams reikalams tvarkyti Konstancos susirinkimo nurodymu buvo įsteigta Medininkų vyskupija.Tai buvo Lietuvos politinė ir moralinė pergalė tarptautinėje arenoje (lietuviai ir žemaičiai viešai atstovavo savo valstybei).
1416 m. pradėtos statyti parapinės bažnyčios (Šv. Aleksandro bažnyčia Varniuose, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus, Varniuose), 1417 m. įkurta žemaičių vyskupija. Įsigalėjęs Lietuvoje, Vytautas ėmė tituluotis Didžiuoju kunigaikščiu, tvirtai paėmė valdžią į savo rankas ir kaip kadaise karalius Mindaugas, ją suvienijo.
Vadovaudamas Lietuvai, Vytautas aktyviai domėjosi katalikybės klausimais, daug dėmesio skyrė Lietuvos bažnyčios organizavimui, kovojo dėl Vilniaus ir Žemaitijos bažnytinės organizacijos lietuviškumo, daug susirašinėjo su Popiežiumi, kad Lietuvos bažnyčia būtų savarankiška. Lietuvoje Vytautas Didysis pastatė daugiau negu 30 katalikų bažnyčių: etnografinėje – apie 26 bažnyčias, o kitose vietose apie 7.
Iš Vytauto statytų bažnyčių pirmiausiai reikia paminėti Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką, pastatytą Vilniuje, vietoje 1399 m. sudegusios senesnės; jau nuo 1397 m. šalia ėmė veikti pirmoji šalyje parapinė mokykla. Lietuvos sostinės pilyje apie 1390 m. iškilo Šv. Onos bažnyčia.
Alberto Vijūko – Kojelavičiaus teigimu, išsigelbėjęs Vorsklos mūšyje, Vytautas atsidėkodamas pranciškonams pastatė (seniausia Kaune) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčią. Senuose Trakuose pirmąją Viešpaties Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčią pastatė 1405 m. ir prie jos įsteigė benediktinų vienuolyną. Trakuose 1409 m. pastatė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Naujos bažnyčios taip pat iškilo Darsūnišky, Dauguose, Dubingiuose, Eišiškėse, Kernavėje, Perlojoje, Punioje, Švenčionyse, Utenoje, Ašmenoje ir kt.
Lietuvai tapus katalikiška valstybe, joje greta viena kitos egzistavo dvi bažnyčios: katalikų ir stačiatikių. Vadovaujantį vaidmenį vis dėlto turėjo katalikai, tačiau stačiatikiai reikalavo lygių teisių. Vytautas greit suprato, kad neįvedus lygybės gali skilti valstybė, todėl pradėta ieškoti būdų teisių suvienodinimui. Lenkijos ir Lietuvos valdovai Jogaila Vladislovas ir Vytautas Aleksandras nutarė neleisti, kad Lietuvos stačiatikiai priklausytų Maskvos metropolijai. Jie parengė projektą bažnytinei unijai įsteigti ir tai buvo didelis Lietuvos nuopelnas. (XV a. bažnytinę uniją stengėsi įgyvendinti net šešis kartus 1418, 1434, 1439, 1458, 1476 ir 1499–1501m.).
Nors bažnytinės unijos projektas buvo neįgyvendintas, bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopelnus ir Vytautas ir Jogaila buvo paskirti Romos bažnyčios generaliniais vikarais rusų kraštams.
Pasiūlytas unijos projektas nepradingo, bet buvo iškeltas naujajame Bažnyčios suvažiavime Bazelyje (po Vytauto mirties ), bet ir tada unijos nepavyko įvesti. Nors imperatorius, norėdamas gauti Vakarų paramos prieš turkus, taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. Galutinai dėl unijos buvo susitarta Florencijoje, o paskelbta buvo Konstantinopolyje 1452 m. Deja, jos įgyvendinimui pristigo laiko: po pusės metų (1453 m.) Konstantinopolį užėmė turkai, imperija žlugo, o su ja žlugo ir unijos idėja. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą pakeitė kitu, Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino ir po kiek laiko unijos šalininkai visai išnyko.
Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta tik XVI a. gale.
Vytautas sukrikščionino Lietuvą, tačiau skirtingi sluoksniai tai suprato įvairiai: valstiečiai ją gerbė kaip valdovo religiją, bajorai, miestiečiai – kaip savo privilegijų pagrindą ir naujos kultūros principą; valdovas ir didikai – kaip naujas galimybes, atsivėrusias valstybei tarptautinėje erdvėje. Tačiau pagonybės liekanos tebeegzistavo, ypač tarp žemesniųjų visuomenės sluoksnių Lietuvoje. Tam įtakos turėjo nepakankamas bažnytinių parapijų tinklas, žinių ir lietuviškų mokymų apie krikščionių tikėjimą trūkumas, netinkama dvasiškių skyrimo tvarka ir pati didžiausia problema – lietuviškai kalbančių kunigų stoka.
Krikščionybės priėmimas Lietuvai turėjo svarbių pasekmių. Įvedus krikščionybę, Europos šalys pripažino Lietuvą – ji, o ne Ordinas, tapo krikščionybės atsparos punktu Rytuose. Katalikiški Vakarų Europos kraštai nebegalėjo viešai remti vokiečių invazijos į Lietuvą (bent jau nebebuvo skelbiami kryžiaus žygiai), Ordinas nebeteko idėjinio pamato agresijai.
Didelę reikšmę krikščionybė turėjo kultūrai. Susidarė sąlygos Lietuvoje plisti Vakarų kultūrai, be to, bendravimas su kitais kraštais Lietuvai tapo prieinamesniu ir natūralesniu. Baigėsi kultūrinė izoliacija. Lietuviai suartėjo su katalikiškų kraštų žmonėmis. Dauguma istorikų teigia, kad krikščionybės – valstybinės religijos įvedimas Lietuvai turėjo labai didelę teigiamą reikšmę.
Šaltiniai: 1. Alekna A. „Katalikų bažnyčia Lietuvoje“. Red. J. Stakauskas. K., 1936 m. 2. Jučas M. „Krikščionybės kelias į Lietuvą“, „Baltos lankos“, V. 2000 m. 3. Dainauskas J. „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-jieji metai“, Mūsų Vytis, 1986m. 4. Šapoka A. redagavo „Lietuvos istorija“, Šv. Ministerijos leidinys Nr. 479 K., 1936 m.
5. Misius K., Šinkūnas R. „Lietuvos katalikų bažnyčios“, „Pradai“ V., 1993 m. 6. Kojelavičius– Vijūkas A. „Lietuvos istorija“ Vaga V., 1989 m. 7. Daugirdaitė– Sruogienė V.“ Lietuvos istorija“ Vyturys V.,1990 m. 8. Ivinskis Z. „Lietuvos istorija iki Vytauto didžiojo mirties“ Mokslas, V.,1991 m.
Dr. Virginija Bortkevičienė, gydytojas Juozas Prasauskas
