Balzeko lietuvių kultūros muziejus kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutu, Latvių liaudies meno muziejumi bei Čikagos estų namais rengia parodą apie asmenis, Antrojo pasaulinio karo metais palikusius savo tėvynes ir pasitraukusius į Vakarus. Šiam dideliam projektui, kuris tęsis ir kvies į įvairius renginius ištisus metus, renkami liudininkų pasakojimai, atsiminimai, nuotraukos, dokumentai.
Norėdami iš anksto supažinti su paroda, kviečiame skaityti „Perkeltųjų asmenų istorijas“. Šį kartą jums pateikiame Romanos Vebraitės – Karlove pasakojimą.
Romanos šeima - tėvas Petras Vebra, mama Irena Vebrienė ir ji pati - gyveno Kaune, Žemaičių gatvėje, iš Lietuvos pasitraukė 1944 metais.
Abudu tėvai buvo mokytojai, studijas baigę Čekoslovakijoje 1928 – 1931 m. Romanos tėvas Petras Vebra mokytojavo ir ėjo direktoriaus pareigas amatų mokykloje. Jis taip pat buvo skulptorius ir medžio drožėjas. Mama Irena mokytojavo mergaičių gimnazijoje.
Romana prisimena, kai 1944 m. liepą judviem su mama atostogaujant Kaišiadoryse atvažiavo tėvas ir paliepė visiems grįžti į Kauną, iš kur jau buvo suplanavęs šeimos pasitraukimą į Austriją.
Šeima keliavo traukiniu ir pirmiausia apsistojo Austrijos sostinėje, Vienoje. Ten Romanos tėvas gavo medžio drožėjo darbą, o mama įsidarbino namų ruošos darbuose. Tuose namuose, kur dirbo, gavo ir gyvenamą plotą sau ir dukrai. Gyvendami Vienoje Vebrai sutiko nemažai tokio pat likimo tautiečių. Tačiau gyvenimas nebuvo ramus, Vieną nuolat bombardavo.
Artėjant frontui šeima traukėsi toliau į vakarus, pirmiausia į Zalcburgą, vėliau, 1945 metų pavasarį, atvyko į Traunsteiną Vokietijoje. Ten šeima sulaukė karo pabaigos. Įsikūrus DP stovykloms Vebrai apsigyveno Augsburge, kuris įėjo į amerikiečių valdomą zoną.
Šeima glaudėsi bute, kartu su dar dviem šeimomis. Stovykloje veikė lietuvių mokykla, skautai bei kitos organizacijos. Petras Vebra mokytojavo lietuvių gimnazijoje. Romana baigė keturias klases.
1949 metais Romanos tėvams radus taip vadinamą sponsorių, šeima išvyko ir įsikūrė Čikagoje. Čia Vebrai įsidarbino, Romana 1952 m. baigė Šv. Kazimiero akademiją, 1956 m. Ilinojaus universitetą Urbanoje – Šampeinėje (University of Illinois at Urbana – Champaign), 1958 m. ištekėjo už klasės ir universiteto laikų draugo Allan Karlove.
Romana muziejui padovanojo unikalių eksponatų rinkinį, tarp kurių – daiktai, atsivežti iš Lietuvos ar Vokietijos, tokie kaip Petro Vebros sukurta medinė segė, kelioninė dėžė ir kiti jo drožiniai, taip pat staltiesės, servizas, nuotraukos ir net Romanos mamos Irenos batai, kuriuos avėdama ji paliko tėvynę. Visi ar dalis šių daiktų bus eksponuojama parodoje: NO HOME TO GO TO. THE STORY OF BALTIC DISPLACED PERSONS, 1944 – 1952.
Parodos peržiūra vyks rugpjūčio 23 d., 3 v. p.p. Daley Plaza, Čikagoje. Čia bus eksponuojami parodos stendai. Parodos peržiūra yra sudėtinė renginio „EMBRACE FREEDOM THE BALTIC WAY“, kuriuo bus minimos Baltijos kelio 25-osios metinės, dalis.
Parodos atidarymo popietė ir vaišės vyks rugpjūčio 24, 2 v. p.p. – 4 v. p.p Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, adresu: 6500 South Pulaski Rd, Chicago, IL 60629. Muziejuje bus eksponuojamos autentiškos nuotraukos, dokumentai, daiktai.
Maloniai kviečiame dalyvauti bei paremti parodos atidarymą!
Iš asmenų, pasitraukusių į Vakarus Antrojo Pasaulinio karo metais, ar jų giminaičių labai laukiame nuotraukų ar atsivežtų daiktų, taip pat prašytume užpildyti anketą, esančią: http://balzekasmuseum.org/Pages/displaced_persons.html#dpquest.
Su mumis galite susisiekti telefonu: 773-582-6500 arba el. paštu: [email protected].
Daugiau informacijos ieškokite: www.balzekasmuseum.org.
Tekstą pagal Romanos Vebraitės Karlove atsiminimus parengė Rūta Akelaitytė
