Žaisdami namie, prieš juos dievinančią sirgalių minią, brazilų krepšininkai tikėjosi išplėšti pirmąją pergalę savo kelyje link Rio de Žaneiro Olimpiados medalio. Apie tai Brazilijos (ir ne tik) spauda daug skalambijo dar iki varžybų. Abi komandos Olimpiadoje yra laikomos tikėtinomis medalininkėmis, tačiau svarbią pirmąją pergalę laimėjo būtent Lietuvos krepšininkai, atsilaikę prieš brazilų spurtą varžybų pabaigoje ir išlaikę pergalę rezultatu 82-76.
Lietuviai kontroliavo rungtynes pirmuosius du kėlinius, o kai varžyboms įpusėjus rezultatas buvo 58-29, atrodė, kad pergalė bus itin lengva. Sirgalių uždegti brazilai trečiajame kėlinyje atsigavo ir sumažino lietuvių turėtą 30 taškų persvarą iki 18. Ketvirtajame kėlinyje brazilai jau ėmė lipti lietuviams ant kulnų: likus mažiau nei dviems minutėms iki varžybų pabaigos, lietuvių persvara buvo vos 4 taškai, tačiau brazilai palankios situacijos išnaudoti nesugebėjo. Tuo metu būtent Domantas Sabonis pelnė lemiamus tris taškus, kuriuos neabejotinai lydėjo visų lietuvių palengvėjimo atodūsis. Lietuviai prieš atsigavusių brazilų puolimą atsilaikė, išsaugojo 6 taškų persvarą ir pirmąsias savo varžybas užbaigė pergale.
Lietuvos ir Brazilijos rungtynės buvo neįtikėtinos nuo pirmos iki paskutinės minutės - ir ne tik dėl neeilinio persvaros svyravimo, kai lietuviai vos neišbarstė 30 taškų skirtumo. Jau antrąją minutę Valančiūnas gulėjo ant parketo ir raitėsi iš skausmo. Vidurio puolėjas griebėsi už peties. Akimirkai laikas tarsi sustojo. Jau antrąją minutę liksime be puolimo lyderio? Vienerioms rungtynėms? O gal visoms olimpinėms žaidynėms? – tokie klausimai neprašyti lindo į galvą. Bet Valančiūnas, pasivartęs ant parketo, vargais negalais pakilo ir pratampęs petį nubėgo į savo aikštės pusę.
Nors šiurkštaus varžovų žaidimo ir teisėjų sprendimų iš vėžių išmuštas „centras“ nesužaidė savo rungtynių, kartu su Valančiūnu pakilo ir visa Lietuvos rinktinė. Jono Mačiulio metimai padėjo perimti iniciatyvą, o antrojo kėlinio pradžioje „Carioca“ arenoje lietuviai šeimininkavo 30 taškų skirtumu. Per pora kilometrų nuo „Carioca“ arenos mūsų boksininkas Eimantas Stanionis laimėjo pirmąją kovą teisėjų sprendimu. Savo nokautą, atrodė, Lietuva atliko krepšinio aikštėje.
Nors ilgą laiką krepšinis vyko į vieną krepšį, bet maždaug 14 tūkst. brazilų traukė savo dainas net ir jų numylėtiniams pralaimint 20 ar 30 taškų. Traukė taip garsiai, kaip aidėjo „Carioca“ prieigos. Brazilai plojo po kiekvieno metimo taip, lyg tai būtų paskutinė rungtynių minutė, o komandas skirtų ne 22, o 2 taškai.
Lietuvos sirgalių buvo tik lašas jūroje - vos apie 100 žmonių - tačiau tai nereiškė, kad jie degė mažesne aistra. Kartais arenoje buvo galima išgirsti „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“, kartais – seną gerą „Lietuva! Lietuva!“. Tik labai neišsiskyrė jie dėl to, kad brazilų spalvos taip pat labai panašios į mūsiškes – geltona ir salotinė. Bet greitai šias skanduotes nuplaudavo brazilų triukšmo banga. Triukšmo buvo tiek, kad kartais net nesigirdėdavo teisėjo švilpuko. Visas emocijų burbulas susprogo, kai brazilai po pertraukos perėmė iniciatyvą ir ėmė karpyti milžinišką Lietuvos rinktinės pranašumą. Leandro Barbosa net perlipo reklamos stendą, kai riaumojo sumažinęs skirtumą iki 18 taškų. Už jo nugaros Kauno „Žalgirio“ naujokas Augusto Lima sugniaužęs kumščius rėkė iš visos gerklės.
„Sirgaliai buvo didžiulė to spurto dalis, – vėliau pasakosjo Augusto Lima, kuris kitą sezoną vilkės Kauno „Žalgirio“ aprangą. – Labai gera žaisti tokioje namų atmosferoje. Sirgaliai mums padės ir kituose mačuose. Brazilams galiu pasakyti tik ačiū.“ Tai buvo ne krepšinio rungtynės, o tikra krepšinio šventė. Brazilija moka džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais – pirmosiomis olimpinėmis žaidynėmis Pietų Amerikoje. Žinoma, taip teigiamai šį įvykį galima vertinti tik todėl, kad, nepaisant visos eilės abejotinų teisėjo sprendimų, lietuviai vis dėlto šventė pelnytą pergalę.
