„Kaip žinia, spalio 10-12 dienomis Čikagoje, Jaunimo centre, vyks XIII lietuvių teatro festivalis. Tris dienas bus rodomi įvairūs spektakliai, aktoriai turės galimybę parodyti , kuo jie gyvena, draugiškai pabendrauti. Šiemet pirmą kartą festivalyje dalyvaus Klojimo teatras iš Punsko (Lenkija). Teatras– bene viena populiariausių meno šakų Punsko krašte. Dar taip neseniai čia vaidinimus statydavo beveik kiekvienas kaimas. Žmonės į kluonus susigūždavo kaip į didžiausias šventes. Dabar ši tradicija apnykusi, bet neišnykusi. Apie tai liudija Punsko LKN klojimo teatras sėkmingai gyvuojantis daugiau kaip 55 metus. Klojimiečiai kiekvienais metais pastato bent vieną naują spektaklį, vykdo įvairius projektus, organizuoja Klojimo teatrų festivalį, dalyvaują teatrų šventėse Lenkijoje ir Lietuvoje. Siūlome skaitytojams artimiau susipažinti su punskiečiais.“ - XIII teatro festivalio organizatoriai.
Seinijos kraštas – nedidelė lietuviška salelė Lenkijoje, kurioje nuo amžių gyvena lietuviai. Jie puoselėja lietuvių kalbą, kultūrą, tradicijas, papročius. Punsko krašte lietuviško teatro šaknys siekia 1906 m., kuomet buvo suvaidinta pirmoji komedija - Keturakio „Amerika pirtyje”. Nuo tada lietuviški teatrai paplito po visą Seinijos kraštą. Pats ryškiausias ir ilgiausiai gyvuojantis – Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatras.
Tai buvo 1958-ųjų gruodžio 31 d. Žibalinėmis lempomis apšviestoje kino salėje suvaidinta Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės komedija „Kuprotas oželis“, kurią pastatė Juozas Vaina. Spektaklyje vaidino Angelė Šliaužienė, Irena Baganienė, Juozas Nevulis, Juozas Venslauskas ir Juozas Makauskas. Taip gimė Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatras. 1959 metais Juozas Vaina ir Juozas Makimavičius pastatė Juozo Grušo istorinę dramą „Herkus Mantas“. Teatro veikla buvo nutrūkusi iki 1973-ųjų. Tų metų birželį mokytojas Jonas Karčiauskas režisavo Kazio Binkio „Atžalyną“, o 1974-ųjų rudenį sceną išvydo Čechovo „Meška“, pastatyta mokytojos Petronelės Jakimavičienės.1978 m. Venslauskų sodyboje Kreivėnuose Punsko teatras vadovaujamas Juozo Maksimavičiaus suvaidino Antano Vienuolio „Paskenduolę“. 1980-85 m. klojimo teatrui vadovavo mokytoja ir kultūros namų darbuotoja Teresė Vainienė. Spektaklius su klojimiečiais statė ir ilgametė Punsko lietuvių kultūros namų direktorė Jūratė Kardauskienė.
1986 m. teatrui vadovauti pradėjo Teklė Paransevičienė. Nuo tada klojimo teatras kiekvienais metais pastatydavo bent vieną spektaklį, repertuare įsitvirtino komedijinis žanras. 1990 m. klojimiečiai pirmą kartą traukiniu per Gardiną išvyko vaidinti į Lietuvą, į III klojimo teatrų krivūlę, kuri vyko Paragiuose. Nuo tada punskiečiai dalyvauja įvairiuose teatrų festivaliuose ir šventėse Lietuvoje, laimi įvairias premijas ir apdovanojimus. 1992 m. Punske atidaryta etnografinė sodyba – skansenas, kuriame pradėti rengti klojimo teatrų festivaliai subūrė ne tik mūsų krašto lietuviškus kaimo vaidinimus, bet ir teatrus iš Lietuvos. Ankščiau klojimo teatras, vaidinęs ūkininkų kluonuose, rado prieglobstį skanseno šiaudinėje pastogėje.
1997 m. režisierė Teklė Paransevičienė apdovanota Didžiojo Gintaro garbės ordinu ir jai suteikta teisė tituluotis Didžiojo Gintaro ordino kavalieriumi. 2000 m. klojimo teatro gretas papildė jaunimas, kuris noriais įsijungė į klojimo teatro judėjimą. 2006 m. iškilmingai paminėtos 100-osios lietuviško vaidinimo metinės mūsų krašte, atidengtas paminklinis akmuo. Per 20-metį Teklei Paransevičienei pavyko pastatyti 23 spektaklius, kurie suvaidinti daugiau kaip 110 kartų tiek mūsų krašto scenoje, tiek Lietuvoje. Įsimintiniausi veikalai - tai Hugo Kruminšo „Senberniai“, Žemaitės „Piršlybos“ ir „Petras Kurmelis“, Fromo-Gužučio „Gudri našlė“, Prano Vaičiūno „Patriotai“, Tarasonio „Meilės eliksyras“, Jono Žalpio „Gudri močiutė“.
Nuo 2007 m. su klojimo teatru dirba režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Teatro 50-mečio proga išleista knyga „Lošimai kluoni“, kurioje aprašoma Punsko klojimo teatro istorija, nagrinėjama teatro įtaka lietuviškumo išsaugojimui, tautinio identiteto formavimui, talpinami buvusių ir esamų teatro artistų bei vadovų prisiminimai. 2009 m. Punsko teatralai kartu su 14 geriausių Lietuvos mėgėjų teatrų pastatė bendrą spektaklį - Keturakio „Amerika pirtyje“ - ir dalyvavo Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventėje Vilniuje. 2010 m. Agluonėnų ir Punsko klojimo teatrai švęsdami draugystės ir bendradarbiavimo dvidešimtmetį, tiesdami teatrinės draugystės tiltus kartu pastatė Juozo Pleirio komediją „Vagys“.
Nuo 2011 m. Teatro dienos proga teikiami „Melpomenės drugelio“ apdovanojimai ryškiausiems praeito sezono aktoriams, teatrinės kultūros puoselėtojams, Punsko teatro bičiuliams. 2012 m. klojimo teatrų festivalio išvakarėse Punsko lietuvių kultūros namuose surengta konferencija „Klojimo teatras XXI amžiaus perspektyvoje“ o metų pabaigoje, kartu su vaikų teatru „Kregždutė“, klojimiečiai pastatė bendrą pasaką „Lapė ir kaliošai“. 2013 m. klojimo teatras atšventė 55-mečio jubiliejų pastatydamas Balio Sruogos 3 veiksmų komediją „Dobilėlis penkialapis“.
2014 m. Punsko teatras apdovanotas „Tegyvuoja teatras“ apdovanojimuose, o XXVI klojimo teatrų Krivūlėje Girdžiuose pelnė pagrindinį kun. Jono Katelės fondo prizą ir J.E. Panevėžio vysk. Jono Kaunecko vardinę premiją už šimtmečius trunkančią kultūrinę veiklą ir nuopelnus lietuvių teatrinei kultūrai. Punsko klojimo teatras dalyvaus ir Dainų šventės „Čia mano namai“ Teatro dienoje su K. Donelaičio „Vasaros darbų“ (iš poemos „Metai“) ištraukos pastatymu.
Per 56-erius klojimo teatro gyvavimo metus pastatyti 47 spektakliai, kuriuose vaidino per 130 artistų. Daugiausiai vaidmenų sukūrė Rūta Burdinaitė, Teklė Paransevičienė, Jūratė Kardauskienė, Rita Severinaitė, Adas Zimnickas, Tomas Berneckas, Jonas Uzdila, Donatas Ališauskas.
Belieka tikėti, kad teatriniuose dirvonuose pasėtas grūdas ir toliau brandins mūsų tautinę savimonę, skleis lietuviškumą, augins sceninį derlių... Juk lietuviai negali nedainuoti ir nevaidinti...
Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė
