– Belgija kelerius metus iš eilės patenka į 20-uką valstybių, į kurias emigruoja daugiausia lietuvių, tačiau jų srautai palyginti nedideli: 2015 m. ten išvyko 178 mūsų tėvynainiai, 2014 m. – 234, o 2013 m.– 188. Matyt, emigracijos į Belgiją pobūdis skiriasi nuo kitų šalių.
– Belgijos lietuvių bendruomenė iš tiesų labai skiriasi nuo daugelio šių bendruomenių pasaulyje. Mat beveik pusė toje šalyje gyvenančių mūsų tautiečių dirba ten įsikūrusiose ES institucijose. Per pastaruosius dešimt metų Belgijos lietuvių bendruomenė padidėjo beveik dešimt kartų. Prieš 70 metų, po Antrojo pasaulinio karo, ją įkūrė į Belgiją atvažiavę lietuviai angliakasiai. Kurį laiką nedidelė bendruomenė telkėsi Valonijoje. Tačiau nuo 2004-ųjų, kai Lietuva įsiliejo į Europos Sąjungą (ES), ėmė daugėti mūsų žmonių ES institucijose, atsirado Lietuvos deleguotų diplomatų arba tautiečių, kurie čia dirba žurnalistinį, lobistinį ir kitokį darbą. Dabar jų yra beveik tūkstantis, ir tai turbūt paaiškina, kodėl Belgijos lietuvių bendruomenė tokia pilietiškai aktyvi.
– Kaip pasireiškia lietuvių pilietinis aktyvumas? Ar jie dalyvauja politiniame šalies gyvenime, ar daug dėmesio skiria emociniam ryšiui su tėvyne?
– Mūsų bendruomenė labai domisi Lietuvos įvykiais, pavyzdžiui, aktyviai dalyvauja rinkimuose. Nors galutinės statistikos nėra, skaičiuojama, kad 2016 m. per rinkimus buvo pasiektas 92 proc. aktyvumas. Taigi bendruomenės dydis ne lemiamas veiksnys. Esame išlaikę ryšį su Lietuva – daugeliui žmonių rūpi ir skauda dėl to, kas vyksta šalyje. Be to, Belgijoje turime labai aktyvų debatų klubą, kultūros centrą, rengiame literatūros vakarus su Lietuvos poetais ir rašytojais. Ne tik švenčiame tradicines šventes, pavyzdžiui, Jonines, bet ir buriame žmones diskutuoti Lietuvai, Europai bei pasauliui aktualiais klausimais, siekiame kurti dialogą su Lietuvos akademikais, politikais, ekonomistais. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad septynerius metus vadovaudamas šiai bendruomenei visada jaučiausi kaip mažoje Lietuvoje.
– Kiek šiuo metu Belgijoje gyvena mūsų tėvynainių? Ar jie visi palaiko tokį tvirtą ryšį su Lietuva?
– Tikslios statistikos nėra, bet, sakyčiau, dabar Belgijoje gyvena per 2,5 tūkst. lietuvių. Iš jų bendruomenės veikloje aktyviai dalyvauja apie 500–600 žmonių. Vienas gausiausių mūsų renginių, kuris man yra tarsi termometras matuojant bendruomenės aktyvumą, – jau 11-us metus iš eilės vykstančios sporto žaidynės. Kasmet iš Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo jos sutraukia iki 600 lietuvių, ir šis skaičius nuolat didėja.
Svarbu ir tai, kad mūsų bendruomenė atvira. Daugelis bičiulių Briuselyje yra sukūrę mišrias šeimas, tad stengiamės integruoti ir jų antrąsias puses – Belgijos lietuvių centre, kurį patys įkūrėme, užsieniečiams organizuojame lietuvių kalbos pamokas. Jos labai populiarios ir rengiamos jau keliais lygiais.
Taip pat stengiamės, kad vaikai, augantys daugiakalbėse šeimose, nepamirštų lietuvių kalbos, todėl veikia šeštadieninė lietuviška mokyklėlė. Dar yra dramos būrelis, choras. Norisi parodyti, kad Lietuva – ne tik globali, bet ir integrali valstybė, kad tiek viduje, tiek už jos ribų gerai jaustis gali įvairių tautybių žmonės.
– Kaip į kitataučių bendruomenes, „mažąsias valstybes“, reaguoja patys belgai?
– Galiu pateikti keletą puikių pavyzdžių. Kasmet Prancūzijoje, prie pat Belgijos sienos, Ardėnų kalnuose, rengiame pagoniškas, archajiškas Jonines. Vietos prancūzai iš viduramžių Leifuro miestelio iš pradžių baugščiai žiūrėjo į mūsų laužus, fakelų procesijas, vainikėlių pynimą ir ąžuolų garbinimą. Bet jau kitą dieną po Joninių pats miestelio meras paklausė, ar šiame renginyje galėtų dalyvauti ir miestelio gyventojai. Taigi per šventę kasmet sulaukiame nemažo būrio vietinių, kurie labai entuziastingai šoka drauge su mumis aplink laužą, pamoko ir savo senųjų šokių bei muzikos. Man tai – fantastiškas kultūrų dialogas.
Antras įkvepiantis pavyzdys – kasmet mažame Diufelio miestelyje daugiau kaip dešimtmetį belgų organizuojama Vasario 16-osios šventė, į kurią mes, lietuviai, kviečiami kaip svečiai. Viena pagyvenusių belgų šeima Sąjūdžio metais keliaudama atrado Lietuvą, susižavėjo mūsų valstybe, jos laisvės istorija ir nuo to laiko ėmė remti įvairius Lietuvos vaikų namus, darželius, ligonines. Meilė Lietuvai galiausiai išaugo į labai gražią tradiciją kasmet paminėti mūsų Nepriklausomybės dieną. Šioje šventėje dalyvauja keli šimtai žmonių, ir dauguma jų – belgai.
Apskritai Belgija labai atvira valstybė, ypač Briuselis. Sakau, kad jis priklauso ne belgams, o visiems. Šiame mieste turbūt rasi bet kokios pasaulio šalies atstovą, virtuvę ir kultūrą. Aš pats gyvenau labai spalvingame Ikselio rajone, kur paėjęs 5 minutes į vieną pusę gali pasijusti kaip Kinšasoje, pasukęs į kitą – kaip Marakeše, Kasablankoje ir ragauti kuskuso ar tadžino. Tuoj pat atsiduri ir portugalų rajone, kuriame šnekama vien portugališkai, plevėsuoja Portugalijos vėliavos ir sergama už portugalų futbolą, o už kampo gyvena italai, netoliese – kaimynai lenkai, vokiečiai ir kt.
– Minėjote, kad pusė Belgijoje gyvenančių lietuvių dirba diplomatinėje tarnyboje ir ES institucijose. Ar yra koks nors ryškesnis likusiųjų pasiskirstymas kituose sektoriuose?
– Nemažai lietuvių Belgijoje dirba logistikos sektoriuje, ypač Antverpeno uoste, kai kurie – krovinių gabenimo ir tolimųjų reisų srityse, kelios dešimtys teisininkų – tarptautinėse ir vietinėse teisininkų kontorose. Belgijoje net yra įkurtas Lietuvos teisininkų draugijos skyrius. Ir vis dėlto turbūt svarbiausia sritis už ES institucijų ribų – akademinis pasaulis. Belgija turi labai daug gerų universitetų, juose lietuviai ne tik studijuoja, bet ir dėsto, dirba profesorių asistentais. Ši bendruomenė irgi didėja. Taip pat yra keletas asmenų, veikiančių meno srityje.
Visus tuos žmones stengiamės kaip deimantus atrasti ir palaikyti su jais ryšį. Lietuvių bendruomenės renginiuose Belgijoje prie vieno stalo dažnai pamatysi Europos komisarą, tolimųjų reisų vairuotoją, stažuotoją ir studentę – visi bendrauja kaip lygus su lygiu, nes yra tos pačios valstybės piliečiai, o išvykę iš Lietuvos tampa jos ambasadoriais.
– Kaip vertinate Lietuvos valdžios deklaruojamą siekį susigrąžinti emigrantus?
– Manau, reikėtų susilaikyti nuo griežtų vertinimų – gerbti kiekvieno žmogaus pasirinkimą ir asmeninę laisvę judėti, nusibrėžti savo gyvenimo tikslus. Man labai artimas buvusio vadovo prezidento V. Adamkaus požiūris. Jis visada jauniems žmonėms sakydavo, kad sveikina jų pasirinkimą važiuoti studijuoti į užsienį, pasisemti ten patirties, turėti platesnį požiūrį, tačiau žmogiškai ir tėviškai labai norėtų, jog daugelis sugrįžtų į Lietuvą ir pasidalytų savo išmintimi. Tai labai geras požiūris, nes jis gerbia pasirinkimo laisvę, net skatina pažinti pasaulį, kita vertus, ragina neužmiršti savo šaknų ir padėti valstybei. O tai įmanoma įvairiais būdais. Fizinis sugrįžimas tėra viena galimybių, ir nebūtinai visiems tinkama. Lietuvai galima padėti ir būnant toli nuo jos.
– Kaip užsienyje gyvenantys lietuviai galėtų prisidėti prie Lietuvos gerovės?
– Manau, reikia dalytis patirtimi, investuoti į Lietuvą, skleisti jos vardą, jauniems žmonėms labai svarbi mentorystė. Didžiausias iššūkis, ypač Lietuvos politinei valdžiai, – ne tik susigrąžinti kuo daugiau žmonių, bet ir suvienyti milžinišką globalų lietuvių diasporos potencialą šalies interesams įgyvendinti. Tai galima daryti ir per Pasaulio lietuvių bendruomenę, ir per Globalios Lietuvos lyderius, ir mūsų tradicinę stiprią diasporą, pavyzdžiui, litvakus bei kitus tėvynainius, daug pasiekusius pasaulyje kultūros, sporto, meno, politikos, verslo srityse.
Geriausias tokios ambicijos pavyzdys man yra airių tauta. Maža, 4 mln. gyventojų turinti šalis sugebėjo sukurti globalų beveik 40 mln. airių tinklą visame pasaulyje. Airių kilmės žmonės jaučiasi šios šalies ambasadoriais, padeda pritraukti investicijų, dažnai tiesia tiltus tarp skirtingų mokslo, verslo institucijų ir visada nuoširdžiai didžiuojasi savo identitetu. Lietuviams taip pat linkėčiau džiaugtis ir didžiuotis tuo, ką turime bei kuo esame, atsisakyti ne tik sovietinio, bet ir provincialaus periferijos mentaliteto, pasitikėti savimi ir spinduliuoti pozityvia energija, atvirumu pasauliui.
– Kad žmogus didžiuotųsi savo šalimi ir būtų jos ambasadoriumi, bene svarbiausia – pasitikėti savo valstybe. Galbūt to pasitikėjimo, o ne valdžios kuriamų priemonių labiausiai ir trūksta?
– Tai labai skaudi tema. Manau, tiek tautiečių išvyko iš Lietuvos daugiau ne dėl ekonominių sumetimų, o dėl pagarbos žmogui trūkumo valstybėje. Ypač tuomet, kai susvyruoja pasitikėjimas kuriomis nors institucijomis ar sistemomis, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos arba teisėsaugos, iškyla nepasitikėjimo visa valstybe pavojus. Emigracijos srautus tada labai sunku sustabdyti – žmonės bėga ne dėl didesnio atlyginimo ar geresnio kąsnio, o dėl to, kad jaustųsi esantys visaverčiai visuomenės dalyviai. Susigrąžinti pasitikėjimą – svarbiausia užduotis politikos lyderiams, tačiau pasitikėjimo neįgysi per vieną dieną. Kita vertus, mums reikia turėti kantrybės ir tikėjimo savo valstybe. Privalome kritikuoti sistemą, institucijas ir biurokratiją, bet tikrai negalime prarasti tikėjimo pačia valstybe. Jei taip nutiks, mums niekas nepadės.
