Sapiegos buvo viena iš įtakingiausių, žymiausių ir turtingiausių giminių Lietuvoje. Sapiegų giminės pradininku laikomas Simonas (Semionas), kuris 1440 m dirbo pas didįjį kunigaikštį Kazimierą IV ąjį raštininku. Simonas – Lietuvos veikėjas, gimė Polocko bajorų šeimoje. Apie Simono gyvenimą žinoma labai nedaug. Jeigu sutiksime su Sapiegų giminės legendine geneologija, tai Simonas buvo Lietuvos Karaliaus Gedimino proanūkio Sungailos sūnus. XIX amžiuje geneologas Stadnickis atrado, kad Sungaila mirė bevaikis ir tai sukėlė abejonių dėl Sapiegų giminės geneologijos.
Sapiegų giminės herbas buvo iš „Lapino” (Lis) herbų grupės. 1413 m. pagal Horodlės unijos susitarimą tarp Lenkijos Karalystės ir Lietuvos, 47-ios Lietuvos bajorų giminės gavo lenkų bajorų giminių herbus. Taip herbas „Lapė" atkeliavo į Lietuvą. Šį herbą pirmą kartą Lietuvoje priėmė Trakų kaštelionas Sungaila. Netrukus jis labai paplito Lietuvoje. Lapino herbą turėjo kunigaikščiai Svirskiai, bajorai Narbutai, Rimšos, Zabielos ir daugelis kitų giminių, tačiau žymiausia iš jų tapo didikų Sapiegų giminė, o pats herbas Lietuvoje sutinkamas visur, kur tik Sapiegos turėjo turto.
Simonas buvo vedęs Anastasiją Pavą ir su ją turėjo keturis sūnus. Nuo jo dviejų sūnų Bagdono ir Jono (Ivano) prasidėjo dvi Sapiegų giminės šakos. Jo sūnus Jonas (Ivanas J(I) Sapiega) Sapiegų giminės Kodenio šakos, kitas sūnus diplomatas Bagdonas – Čerėjos (Sieversko; į šiaurę nuo Borysovo) šakos pradininkas.
Simono sūnus Jonas (Ivanas) gimė apie 1450 metus. Begyvendamas įgijo valdų Lietuvoje – girią prie Vilkijos, Panemunį, kurį vadindavo Sapiežiškiu (dabar Zapiškis) ir Gelgaudiškio dvarą.
Pasak istorikų, išskirtinis Sapiegų giminės statusas istorijoje matosi iš daugybės faktų. Iš Sapiegų giminės buvo labai daug aukštų pareigūnų: nuo 1684 m. iki 1795 m beveik visą laiką buvo Lietuvos artilerijos generolai, 41 vaivada, 14 kaštelionų, 4 Lietuvos didieji etmonai, 2 lauko etmonai, 3 Lietuvos didieji kancleriai, XVI – XVIII a. 22 Lietuvos vaivados, 18 Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalkos. Sapiegų užimamų svarbiausių pareigybių Lietuvoje skaičius buvo vienas iš didžiausių ir nusileido tik Radviloms.
1700 m. imperatorius Leopoldas pirmasis suteikė Mykolui Pranciškui Sapiegai paveldimą Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą, o 1768 m. Lietuvos – Lenkijos seimas tą titulą suteikė visai Sapiegų giminei.
XVI – XVII a. sandūroje Lietuvos politinėje arenoje iškyla vienas iš reikšmingiausių mūsų šalies valstybininkų – Leonas Sapiega. Jis Lietuvos istorijoje vienas iš didžiųjų diplomatų, įstatymų leidėjas, administratorius, karys, Lietuvos patriotas, visą gyvenimą gynęs Lietuvos savarankiškumą. L. Sapiega gimė 1557 m. smulkių Vitebsko žemės bajorų stačiatikių Oršos paseniūnio Jono Sapiegos ir Bogdanos Druckytės-Sokolinskaitės šeimoje. Mokslus pradėjo Nesvyžiuje, protestantų rėmėjo M. Radvilos Juodojo dvare. 1570 m., būdamas trylikos, drauge su Radvilos sūnumi įstojo į protestantišką Leipcigo universitetą Vokietijoje. Jame studijavo istoriją, lotynų ir kitas kalbas, be to, dar mokėsi iškalbos meno. Vėliau priėmė protestantų tikėjimą, o 1586 m. perėjo į katalikybę. L. Sapiega buvo labai gabus ir atkreipė ne vieno valdovo dėmesį, todėl palyginus greitai (jam buvo tik apie dvidešimt metų) dirbo Stepono Batoro kanceliarijoje, o po penkių metų paskiriamas vicekancleriu, dar vėliau kancleriu. Jis visada nuosekliai, tvirtai gynė Lietuvos nepriklausomybę nuo Lenkijos. Kadangi Steponas Batoras buvo palankus lietuviams, tai L. Sapiega turėjo galimybę savo tėvynės reikalus tvarkyti savarankiškai, neatsižvelgiant į Liublino unijos nuostatus. L. Sapiega laisvai kalbėjo septyniomis kalbomis. Buvo Lietuvos valstybės politinis veikėjas, Lietuvos didysis sekretorius (1580 m.), Lietuvos pakancleris (1589 – 1623 m.), 1623 m. gavo Vilniaus vaivadiją ir paskiriamas didžiuoju etmonu (nuo 1625 m.), o kanclerio vietą perleido Albertui Radvilai. L. Sapiega prisidėjo (1581 m.) įkuriant vyriausiąjį tribunolą.
Pirmieji Lietuvos įstatymai buvo nerašyti. Gyvenimas buvo tvarkomas papročių teise, kurios laikėsi tiek valdininkai, tiek paprasti gyventojai. Pirmasis bandymas kodifikuoti įstatymus buvo padarytas 1468 m. ir vadinamas Kazimiero Teisynu.
Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo 1529.09.29. Vieni pagrindinių Statuto rengimo iniciatorių buvo broliai Mikalojus ir Jonas Radvilos (Radvilo Juodojo tėvas). Statuto tolesnę kodifikaciją ruošė, vadovaujant kancleriui Albertui Goštautui. Statutas labai reikšmingas tuo, kad nors parašytas senąja slavų rašto kalba, bet jo dvasia yra pilnai lietuviška. Pirmasis Lietuvos Statutas apėmė valdovo asmens, krašto gynybos, bajorų laisvių teisės institutus. Pirmasis Lietuvos Statutas teisiškai įformino Lietuvos valstybinę ir visuomeninę santvarką (valstybinės valdžios institucijų struktūrą, veiklos pobūdį, teismų ir administracinių institucijų kompetenciją ir valdžios institucijų tarpusavio santykius), panaikino įstatymų partikuliariškumą. Jis daug kuo pralenkė tuo metu Lietuvos kaimynų parengtus teisių rinkinius. Tačiau ir jam reikėjo pataisų. Tada pradėtas rengti antrasis Statutas, kuris paskelbtas 1566.03.11. Jis buvo daug platesnis ir sisteminiu atžvilgiu daug pažangesnis, tačiau greit paaiškėjo, kad ir antrajam Statutui dar reikia pataisų.
Vienas iš svarbiausių L. Sapiegos nuopelnų, kad jis vadovavo rengiant trečiąjį Statutą, inicijavo ir rėmė jo leidybą. Statutas patvirtintas 1588.01.28 Zigmanto Vazos, o įsigaliojo 1589.01.06, propagavo teisinės valstybės idėją. Kanclerio L. Sapiegos pastangomis buvo perredaguotas taip, kad jame nebuvo minimi Liublino unijos 1569 metų nuostatai. Lietuvai jis paliko tokią būklę, kokia ji buvo prieš uniją visiškai savarankišką vidaus tvarką ir tik bendrą su lenkais Valdovą, Seimą ir Senatą. Šio Statuto reikšmė yra nepaprastai didelė, nes jis buvo visos teisinio Lietuvos gyvenimo raidos rezultatas. III Statute buvo pažymėta, kad Lietuva yra atskira valstybė su nedaloma ir neliečiama teritorija. Buvo palikta Lietuvos ponų taryba – kaip valstybės vykdomoji valdžia. Lietuvos bajorija nuoširdžiai didžiavosi Lietuvos Statutu ir vadino jį savo brangenybe, o L. Sapiegą „Lietuvos Saliamonu”. Lenkai nepatenkinti visaip bandė Statuto redakciją pakeisti, bet jis ilgai veikė ir net tada kai Lietuvą užėmė rusai (iki 1840 m.).
Leono Sapiegos pastangomis III Lietuvos Statute buvo įtvirtinti religinės tolerancijos principai. Prasidėjus nesutarimams tarp katalikų, protestantų ir unitų stengėsi juos raminti, teigdamas, kad į smurtą negalima atsakyti smurtu.
Visi trys Statutai buvo parašyti to meto Lietuvoje vartojama senrusių kalba. Vėliau buvo išversti į lotynų ir lenkų kalbas. Pirmieji du buvo rankraštiniai (dabar išspausdinti mokslo reikalams). Tik trečiasis Statutas kanclerio L. Sapiegos dėka išspausdintas kanceliarine slavų kalba. III Lietuvos Statutas – svarbiausias to meto Lietuvos teisės dokumentas, kaip šiandien konstitucija.
Leono Sapiegos – derybininko ir diplomato – nuopelnai Lietuvai yra neįkainojami. Jis daug nuveikė formuodamas diduomenės politinę savimonę.
Didelį darbą L. Sapiega atliko centralizuodamas Lietuvos teismus, o jo teisinės kultūros pagrindai buvo jaučiami net XIX amžiuje.
Profesorė I. Valikonytė teigia, kad L. Sapiega prisidėjo prie Lietuvos dokumentinės istorijos kūrimo: jo siūlymu XVI a. pabaigoje (1594-1607 m.) buvo perrašytos Lietuvos Metrika vadinamo senojo Lietuvos archyvo ankstyviausios knygos. Jos būtų išlikusios iki šių dienų, bet XVIII a. buvo išvežtos į Rusiją ir dabar guli Maskvoje.
Leonas Sapiega prisidėjo prie 24 bažnyčių statybų Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje, o Lietuvoje reikalavo, kad jų klebonai ir vikarai mokėtų lietuviškai kalbėti.
Remiami didžiojo kanclerio L. Sapiegos jėzuitų vienuoliai pastatė pirmąją Lietuvos baroko Šv. Kazimiero bažnyčią, kuri buvo turtingiausia, puošniausia ir populiariausia iki tol, kol buvo pastatyta Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.
Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią 1594 m. pastatė jos fundatorius Lietuvos valstybės veikėjas L. Sapiega. Dar ir šiandien bažnyčios altorinėje dalyje tebėra puošnus L. Sapiegos ir jo dviejų žmonų antkapinis paminklas – didžiausias Lietuvoje memorialinis statinys. Šv. Mykolo bažnyčioje – Sapiegų giminės mauzoliejuje – 2005 m. atidarytas Bažnytinio paveldo muziejus.
Leono Sapiegos išleistas III Statutas, kuriame išdėstyti doros ir moralės principai, būdai ginant Lietuvos savarankiškumą dar ir šiandien yra aktualūs.
Literatūra:
Daugirdaitė Sruogienė Vanda, Lietuvos istorija – Vilnius, Vyturys, 1990.
- Manelis, A. Račis (sudarytojai) Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2016.
- Matulis (vyr. redaktorius) ir vyriausioji redakcija. Mažoji Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija III t. Mintis, Vilnius 1971.
Šapoka A. Lietuvos istorija. Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936.
Dr. Virginija Elena Bortkevičienė, dr. med. Juozas Prasauskas
