Demokratų kandidatai į prezidentus turėjo vos dieną pasirengti naujam į pasaulio dėmesio centrą įsiveržusiam terorizmo klausimui (kuris dabar jau aišku, kad nebesitrauks ir iš 2016 metų kampanijos) prieš savo šeštadieninius debatus. Ir tai matėsi. Bernie Sandersas teisingai pastebėjo, kad tiek Irako karas, tiek klimato kaita prisidėjo prie politinės krizės, iš kurios išaugo IS (aišku, pastarąjį teiginį respublikonai tikrai pasigriebs ir pabandys iš to išpešti naudos sau). Tačiau kalbai pasisukus prie to, kaip dabar ir ateityje reikėtų kovoti su IS, nė vienas kandidatas nesugebėjo pasiūlyti nieko daugiau nei tas pačias banalybes.
Kaip ir pirmuosiuose debatuose, Hillary Clintion pademonstravo savo politinę patirtį, sukauptą per pastaruosius 30 metų. Ji geriau už kitus supranta aktualias politines problemas (ypač užsienio politikos – juk ji ėjo valstybės sekretorės pareigas) bei yra greita ir talentinga debatorė. Tačiau su kliūtimis susidūrė ir ji.
Šeštadienio debatai prasidėjo nuo klausimų apie terorizmo grėsmę ir kaip Amerika gali kovoti su IS, į kuriuos visi kandidatai atsakė pabrėždami Amerikos lyderystės šioje kovoje svarbą. Niekas nenustebo, kad Clinton laikėsi „vanagiškiausios“ pozicijos iš visų debatų dalyvių. Ji siekė atsiriboti nuo Obamos teiginio, kad IS turi būti „neleista plisti“, tikindama, kad IS turi būti „nugalėta“.
Hillary Clinton pažadėjo „detaliai paaiškinti“, ko, jos nuomone, „reikia imtis su mūsų sąjungininkais ir draugais Europoje ir kitur, kad geriau koordinuotume savo veiksmus kovoje su plintančiu terorizmu“. Turint galvoje tai, kad apie savo kandidatūrą Clinton pranešė balandį, o vos prieš kelis mėnesius sakė kalbas įvairiomis vidaus politikos temomis, tai, kad ji „detaliai nepaaiškino“ savo pozicijos, byloja, kiek mažai dėmesio demokratų kampanijose buvo skiriama terorizmo klausimui.
O tai yra pavojinga tiek politiškai, tiek morališkai. Respublikonų pozicija IS atakų Paryžiuje atžvilgiu yra aiški: Jungtinės Valstijos pasitraukė iš Irako ir didžiosios dalies Artimųjų Rytų todėl, kad Barackas Obama netiki Amerikos galia, o dabar „radikalusis islamas“ baigia užvaldyti visą regioną ir planuoja išpuolius prieš amerikiečius. Tai reiškia, kad Jungtinės Valstijos ir vėl turi tapti laisvojo pasaulio „lydere“ šioje kovoje – kitaip tariant, daugiau bombarduoti, įsteigti draudimą lėktuvams skraidyti virš Sirijos, suplėšyti Irano branduolinio nusiginklavimo susitarimą, griežtinti poziciją Rusijos atžvilgiu ir neįsileisti į šalį musulmonų tikėjimo karo pabėgėlių iš Sirijos.
Jei demokratai nepasiūlys jokios alternatyvios vizijos, o tik svaidysis abstrakčiais pareiškimais, laukdami, kol diskursas vėl grįš prie vidaus politikos, pasitikėjimo takoskyra, skirianti abi partijas nacionalinio saugumo klausimais, tik didės. Demokratų atsakas į Paryžiaus įvykius turėtų prasidėti nuo pastebėjimo, kad nors amerikiečiai šiandien jaučia dalį tos pačios baimės ir įsiūčio, kurį patyrė po Rugsėjo 11-osios atakų, jie taip pat jau žino, kad prezidentas George’as W. Bushas tą baimę ir įsiūtį išnaudojo vėliau daromiems pražūtingiems veiksmams pateisinti ir pagrįsti.
Pirmoji klaida buvo Busho sprendimas „karą su terorizmu“ paversti karu su praktiškai kiekvienu judėjimu ar režimu didžiojoje dalyje Artimųjų Rytų, kuris tik kažkuo neįtiko Amerikai – nesvarbu, ar jis buvo kaip nors susijęs su Rugsėjo 11-osios įvykiais, ar ne. Bushui, kuris nuolat „karą su terorizmu“ lygino su Antruoju pasauliniu karu, atsakas į 9/11 paprasčiausiai imantis tik „Al Qaedos“ atrodė per menkas, tad Jungtinės Valstijos įsiveržė ir okupavo Afganistaną ir Iraką, tuo pat metu stiprindama savo šaltąjį karą su Iranu. Tai patenkino publikos troškimą pamatyti tokio pat masto atsaką, koks buvo nusikaltimas, tačiau tai kainavo Jungtinėms Valstijoms trilijonus dolerių ir tūkstančius gyvybių bei paliko šalį daug silpnesnėse pozicijose pasaulyje nei ji buvo iki 9/11.
Busho mentalitetas respublikonų partijoje vis dar dominuoja. Dauguma partijos kandidatų į prezidentus trokšta, kad Jungtinės Valstijos paskelbtų karą „radikaliam islamui“ – tam amorfiniam terminui, ištrinančiam bet kokias ribas ir skirtumus tarp IS ir tų islamo vyriausybių, su kuriomis IS kariauja, pavyzdžiui, Iranu ir Turkija.
Demokratai turėtų pastebėti, kad išmintingiausi Amerikos prezidentai elgėsi priešingai. Jie Amerikos priešus apibrėždavo kaip įmanoma siauriau ir tiksliau, net jei tai reikšdavo bendradarbiavimą su niekingais režimais, kad Jungtinės Valstijos užsitikrintų didžiausią įmanomą pergalės tikimybę. Franklinas Rooseveltas nekariavo su totalitarizmu: jis suvienijo jėgas su Stalino Sovietų Sąjunga, kovodamas su nacistine Vokietija. Nepaisant jo antikomunistinės retorikos, Harry Trumanas rėmė Jugoslavijos komunistų lyderį Marshalą Tito, nes Tito priešinosi sovietų dominavimui Rytų Europoje. Richardas Nixonas netgi suartėjo su dar galingesniu komunistiniu režimu Kinijoje, kad padidintų Amerikos persvarą prieš SSSR Persijos įlankos kare, o George’as H.W. Bushas nepaskelbė karo baatizmui: jis pasitelkė vieną baatistų diktatorių, Hafezą al-Assadą Sirijoje, kovai su kitu – Saddamu Husseinu Irake.
Tikrai rimta užsienio politika, skirtingai nuo pseudorimtos užsienio politikos, apie kurią nuolat karksi tokie užsienio politikos vanagai kaip Marco Rub io ir Jebas Bushas, reikalauja prioritetų. Norėdami pateikti aiškią alternatyvą, demokratų kandidatai turėtų sakyti, kad jų prioritetas yra „Islamo valstybės“ sunaikinimas, nes būtent „Islamo valstybė“ – ne Iranas ir ne Rusija – kuria masinių žudynių Amerikoje planus. Jie privalo pažadėti bendradarbiauti su Rusija ir Iranu, drauge su Saudo Arabija ir Turkija, kad galėtų suformuoti pakankamą karinę galią šiai kovai. Jei tai reiškia, kad teks susitaikyti su tam tikra Rusijos ir Irano įtaka ateities Sirijoje, tebūnie. Jungtinės Valstijos turi daryti viską, kas diplomatiškai yra jų galioje, kad užbaigtų Sirijos pilietinį karą, kad skirtingos frakcijos, atšakos ir režimai, šiuo metu kovojantys vieni prieš kitus, suvienytų savo jėgas ir nukreiptų savo ginklus prieš vieną bendrą priešą – „Islamo valstybę“. Turint galvoje gilų ir įsisenėjusį Saudo Arabijos ir Irano priešiškumą, tai padaryti būtų nepaprastai sunku. Tačiau tai vis tiek yra labiau tikėtinas siužetas nei respublikonų vizija, įsivaizduojanti, kad galima suintensyvinti Amerikos šaltuosius karus su Iranu ir Rusija, viliantis, kad JAV, nedislokuodama savo karių priešo teritorijoje, gali vienu metu iš Sirijos išstumti Teheraną, Maskvą ir „Islamo valstybę“.
Antroji pamoka, kurią iš 9/11 turėtų išmokti šiandienos demokratai, yra ta, kad kai kariauji su teroristais, kurie tikina, kad Vakarai engia ir įžeidinėja musulmonus, yra labai neprotinga engti ir įžeidinėti musulmonus. George’as W. Bushas pastatė kovai su terorizmu skirtą kalėjimą Gvantanamo įlankoje, nes manė, kad Jungtinėse Valstijose nebūtų įmanoma saugiai užtikrinti terorizmu įtariamiems asmenims tinkamo teismo proceso. Tačiau, per visus ateinančius metus, smurtas prieš Gvantanamo įlankos kalinius ir šių atsakas bado streikais tapo puikia atspirtimi, tikra aukso kasykla džihadistų verbuotojams. Karinių oro pajėgų pareigūnas Matthew Alexanderis tikina, kad jo Irake tardyti sukilėliai labai dažnai minėdavo Gvantanamo kalėjimą kaip savo įsiūčio šaltinį. Dvasinis lyderis iš Jemeno Anwaras al-Awlaki, kuris padarė smarkią įtaką Fort Hood karinės bazės šauliui Nidalui Hasanui, labai dažnai kalbėdavo apie Gvantanamą. Štai kodėl respublikonų partijos nariai, kurie yra tarnavę JAV kariuomenėje, tokie kaip Colinas Powellas ir Davidas Petraeusas, siekia šio kalėjimo uždarymo.
Šiandieniniai respublikonų kandidatai, priešingai, atrodo pasirengę skatinti IS narių verbavimą tokiais būdais, kokių Bushas nė nebūtų galėjęs įsivaizduoti. Benas Carsonas sako, kad islamas „prieštarauja Konstitucijai“ (tuo tiki ir IS); Donaldas Trumpas drąsina klausiantįjį, kuris teiraujasi, ar Amerika gali „atsikratyti“ musulmonų. O dabar, po išpuolių Paryžiuje, praktiškai visi respublikonų kandidatai į prezidentus nori užverti Amerikos duris musulmonų pabėgėliams, nepaisant to, kad Amerika nuo 1980-ųjų yra priėmusi šimtus tūkstančių pabėgėlių ir nė vienas iš jų nėra įvykdęs teroristinio išpuolio.
Žinoma, jei Amerika bus atvira musulmonų pabėgėliams, tai nesušvelnins „Islamo valstybės“ nusistatymo prieš ją. Tačiau kova vyksta ne dėl IS narių palankumo: Jungtinės Valstijos kovoja dėl Amerikos musulmonų protų ir širdžių, kurie bus daug atsparesni „Islamo valstybės“ propagandai, jei jausis pilnaverčiais ir pilnateisiais Amerikos piliečiais. Tokie kandidatai į prezidentus kaip Tedas Cruzas, aiškinantis, kad JAV turėtų priimti tik krikščionis pabėgėlius iš Sirijos, yra tikra palaima džihadistams; jei jis neegzistuotų, IS propagandininkai garantuotai bandytų jį sukurti.
Demokratai gali atstovėti savo pozicijas terorizmo klausimu. Barackas Obama tai pademonstravo 2012 metų rinkiminėje kovoje su Mittu Romney. Tačiau jiems yra būtinos žinios ir pasitikėjimas savimi, kad galėtų artikuliuoti savąją viziją ir apginti ją nuo respublikonų kritikos strėlių, o ne toliau bergždžiai bandytų keisti diskusijos temą sau palankesne. Gal Hillary Clinton, Bernie Sandersas ir Martinas O’Malley ir pritrūko laiko išrutulioti tą viziją per vieną trumpą dieną tarp išpuolių Paryžiuje ir praėjusio šeštadienio debatų, tačiau kai kalba apie tai pasisuks kitą kartą (o tai tikrai įvyks, ir labai greitai), jie nebeturės jokio pasiteisinimo.
