Režisavo: Zeva Oelbaum, Sabine Krayenbühl. Vaidina: Tilda Swinton
Yra viena garsi nuotrauka, padaryta 1921-aisiais Gizoje, Egipte. Jos fone stūkso dvi piramidės ir didysis sfinksas, saugantis nežinomas paslaptis. Priekyje nufotografuota eilė ant kupranugarių sėdinčių žmonių, tarp kurių yra trys, švelniai tariant, įsidėmėtinos asmenybės. Kairėje – pasipūtęs Winstonas Churchilis, pasibalnojęs nosį tamsintais akiniais, primenančiais agento 007 sniego akinius iš filmo „Spektras“. Dešinėje – nedidelis, lieknutis kostiumuotas žmogelis, kukliai žvelgiantis žemyn, tikra Churchilio priešingybė. Tai – T. E. Lawrence’as, dar žinomas „Arabijos Lorenco“ pravarde. Tarp jų – kreivai besišypsanti moteris su skrybėle ir – nejaugi tai tiesa? – kailine stula ant kaklo. Jos vardas yra Gertrude Bell ir ji toli gražu nėra pati nesvarbiausia šioje trijulėje.
Ši nuotrauka parodoma naujame režisierių iš Niujorko Sabine Krayenbühl ir Zeva Oelbaum dokumentiniame filme apie Bell „Laiškai iš Bagdado“. Didžiąją filmo dalį sudaro archyvinė medžiaga: dienoraščio įrašai, laiškai, filmuota kronikų medžiaga, kiti filmuoti įrašai bei daugybė nuostabių nuotraukų – be kitų savo talentų Bell taip pat buvo ir puiki fotografė. Tai, kad šios moters palikimas mums iki šiol yra svarbus, yra pirmiausia dėl beveik komiškos jos pasiekimų įvairovės ir dėl to, kad ji sprendė problemas, su kuriomis mes susiduriame ir šiandien.
Bell gimė 1868-aisiais turtingo britų pramonininko šeimoje. Jos mama mirė, kai mergaitei buvo treji, tad svarbiausia jos gyvenimo figūra buvo tėvas, seras Hugh Bellas, kuriam ji rašė šimtus įtraukiančių laiškų. Ji studijavo Oksforde, kur buvo viena pirmųjų moterų, gavusių aukščiausią mokslinį laipsnį. Po studijų ji daug keliavo: dukart aplink pasaulį, demonstravo stebėtiną ištvermę žygiuose į kalnus, tačiau kelionė, pakeitusi Bell likimą, įvyko 1892-aisiais, kai ji išvyko pas dėdę į Teheraną. Tuomet prasidėjo jos obsesija Artimiesiems Rytams. Ji grįžo ten daugybę kartų, kirto dykumas, kartografavo nežinomas provincijas, išmoko arabų ir persų kalbas, rašė knygas apie savo patirtis ir dirbo archeologiniuose kasinėjimuose. Paskutinis jos pasiekimas prieš mirtį 1926-aisiais buvo įkurtas Bagdado muziejus – tas, kuris buvo apiplėštas 2003-ųjų amerikiečių invazijos išvakarėse.
Joks filmas negali tikėtis aprėpti tokio gausaus gyvenimo. 2015-aisiais Werneris Herzogas sukūrė savotišką biografinį filmą „The Queen of the Desert“ su Nicole Kidman pagrindiniame vaidmenyje. Tačiau Bell, nepaisant jos keleiviško būdo, neturi tokio nesutramdomo būdo, kurio Herzogas tikisi iš savo herojų. Jos intelektą, ryžtą ir kilmę taikliau perteikia Tilda Swinton, filme „Laiškai iš Bagdado“ paskolinusi Getrude’ai Bell savo balsą.
Juostos pavadinimas ne tik neviliojantis, bet ir netikslus, mat didelė dalis filmo pasakoja apie jos nuotykius kitur: tragišką meilės romaną su vedusiu vyru, kuris žuvo Galipolyje, areštą legendiniame Hailo mieste ar oficialų paskyrimą į Kairą 1915-aisiais. Čia, gavusi garbės majorės laipsnį, ji tarnavo kartu su „Arabijos Lorencu“ Arabų žvalgybos biure, kur, pasinaudodama giliomis vietinių gentinių papročių žiniomis, sukurstė arabų sukilimą prieš Turkijos valdžią. Jie su kolegomis vadino save „Įsibrovėliais“.
Tačiau galiausiai jos kelionės atvedė ją į Bagdadą, kur nuo 1917-ųjų ji suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų naujos šalies susikūrime: tai ji parašė oficialią ataskaitą „Mesopotamijos pilietinės administracijos apžvalga“ (1921 m.) ir iš esmės apibrėžė moderniojo Irako sienas. Paralelės su šio amžiaus pradžioje vykstančiais procesais yra akivaizdžios, tačiau filmas šio aspekto detaliau netyrinėja. Filmas taip pat nesvarsto, ar Bell, nepaisant savo meilės regionui („Aš nesijaučiu čia ištremta, man tai kaip antroji gimtinė“) ir būgštavimų („Kaip mes, kurie su savo reikalais nesusitvarkome, galime tikėtis kitus išmokyti geriau tvarkytis su saviškiais?“), nebuvo tiesiog kolonializmo tikslų vykdytoja. Tai nėra filmas Bell veiklos ir regiono istorijos ekspertams; tai filmas žmonėms, nieko apie ją negirdėjusiems, kuriems vien šios moters veiklos ir nuotykių faktas bus pakankamai stulbinantis dalykas. Pasiruoškite žavėtis ypatingos asmenybės ypatingu gyvenimu, bei nusivilti savuoju. Ar jums per vėlu pasekti Gertrudos Bell pavyzdžiu? Galite pradėti išsinuomodami kupranugarį.
