Hymyilevä mies/The Happiest Day in the Life of Olli Mäki
Režisavo: Juho Kuosmanen. Vaidina: Jarkko Lahti, Joonas Saartamo, Oona Airola, Eero Milonoff
Filmuoti bokso dramą juodai baltu formatu reiškia rizikuoti, kad tavo filmas bus lyginamas su šio žanro auksiniu standartu – „Įniršusiu buliumi“. Tačiau debiutinis pilnametražis suomių režisieriaus Juho Kuosmaneno filmas, įtraukiančiai pasakojantis apie 1962 metų pasaulio puslengvio svorio kategorijos bokso čempionato kovą tarp suomio provincijos kepėjo Olli Maki ir amerikiečio čempiono Davey Moore’o, yra visiškai unikalus darbas. „Laimingiausia diena Olli Maki gyvenime“ visiškai atsisako tradicinės bokso filmų formos, susidedančios iš sunkumų, pastangų, atkaklumo ir paprastos pergalės arba pralaimėjimo. Puikiai subalansuotas humoras, melancholija ir jautrios žmogiškos įžvalgos paverčia šią juostą unikalia patirtimi, kurios vertėtų nepraleisti.
Be to, kad juosta kokybiškai ir visiškai nesentimentaliai (greičiau šiaurietiškai rezervuotai) pasakoja realią Olli Maki (Jarkko Lahti) istoriją, ji taip pat yra mažas tikro meistriškumo stebuklas. Laikotarpio aplinka ir kostiumai yra ypatingai detalūs, pradedant vis dar 6 dešimtmetyje įstrigusios provincijos drabužiais, ir baigiant kur kas labiau rafinuota apranga Helsinkyje, kur stiliaus ikona yra laikomas Frankas Sinatra. Nuo miškų ir ežerų turtingos provincijos vaizdų iki veiksmo bokso ringe - sprendimas filmuoti didelio kontrastingumo juodai baltu vaizdu ant 16 mm juostos yra tiek vizualiai įdomus, tiek autentiškas, nes primena šių įvykių transliacijas televizijoje.
Nuo pat tos akimirkos, kai Olli yra užverbuojamas bokso vadybininko Eliso Asko (Eero Milonoff), 26-erių metų vyras iš Kokolos miestelio yra rengiamas tapti Suomijos tautiniu didvyriu, nepaisant to, kad jis pats abejoja, ar jam pavyks numesti pakankamai svorio, jog pereitų į puslengvio svorio kategoriją, ir to, kad jis kovėsi vos 10 profesionalių kovų, kai tuo tarpu jo varžovas Moore’as (John Bosco Jr.) gali pagrįstai didžiuotis 64 laimėtomis kovomis.
Nors iš karto aišku, kad rampų šviesos Olli ne prie širdies, jis nuolankiai ir nesiskųsdamas daro viską, kas iš jo reikalaujama - net fotografuojasi vyrų mados žurnalui ar filmuojasi dokumentinėje medžiagoje apie jo progresą. Stiprėjant žiniasklaidos cirkui, Olli jaučiasi vis nepatogiau. Tačiau jam dar blogiau yra tai, kad intensyvus treniruočių grafikas trukdo puoselėti neseniai užsimezgusius romantinius santykius su Raija (Oona Airola), su kuria susipažino dar gimtajame miestelyje, per vestuves. Šilta ir tvirtai ant žemės stovinti provincialė Raija galiausiai Helsinkyje ima jaustis it šuniui penkta koja ir nusprendžia grįžti į Kokolą, o Olli visai nebegali susikaupti. Troškimas nugalėti yra esminis bet kokio filmo apie boksą elementas. Tačiau konfliktas šiame filme ir jo aštrumas kyla iš begalinio Olli noro pirmiausia būti žmogumi, kuris gyvena oriai ir sąžiningai. Nelaimingos Eliso santuokos pavyzdys yra dar viena priežastis, dėl kurios jis atsisako nustumti Raiją į antrą planą.
Kad Kuosmanenas nekuria tipinio bokso filmo, dar kartą įsitikiname per spaudos konferenciją, kuriame Maki ir Moore’as pirmą kartą susitinka akis į akį. Vietoj grėsmingai demonstruojamo mačizmo, jau matyto „Rocky“, „Creed“ ir visuose filmuose tarp jų, Olli iš karto ramiai pripažįsta, kad jam trūksta patirties, pažada padaryti viską, kas bus jo jėgoms ir pasidžiaugia, kad jei pralaimės, tai nors vertam varžovui. Tai kartu atitinka ir švelnią juostos dvasią, ir kur kas labiau civilizuotą profesionalaus sporto erą. Nors bokso istorikai, ko gero, žino, kaip baigėsi ši kova, didžioji dalis žiūrovų dalis - ne, todėl kova ir tai, kas vyks po jos, jiems bus netikėta.
Aktorių vaidyba yra nepriekaištinga ir labai realistiška. Čia nėra dirbtinių dramų, perdėtų emocijų ar standartinių tipažų. Net ir Elisas, kuris Olli kautis stumia iš dalies dėl savanaudiškų tikslų, niekada nėra paverčiamas smerktinu veikėju. Milinoffas didžiulę savo veikėjo frustraciją paverčia beveik žavinga.
Tačiau, be abejo, juostos širdis yra Lahti vaidinamas Olli Makki, švelnaus būdo ir kuklus žmogus, kurio charakteris daro jį labai netinkamu profesionaliam sportui, bet idealiu psichologiniam portretui. Pats ryškiausias juostos vaizdinys yra ne jo alinančių treniruočių akimirka, o tai, kaip jis bėga mišku, toli nuo savo palydos, vydamasis nutrūkusį ir aplamdytą aitvarą - tai tikra išlaisvinančio triumfo akimirka, kurios nepamatysite jokiame kitame filme apie boksą.
