Artėjant Helovinui, norint pagąsdinti vaikus, tai galima daryti su raganų ir vaiduoklių vaizdiniais. Išgąsdinti ekonomistus bet kuriuo metų laiku yra lengviau – tereikia ištarti „Ilinojus“.
Vis pasigirsta siūlymų išlaikyti Šiaurės Korėją ir Kubą jų dabartine forma, kaip muziejus, dokumentuojančius komunizmo beprotybę. Pagal tokią logiką, turėtume tikėtis, kad respublikonai pralaimės rinkimus į gubernatoriaus postą Ilinojuje, kad toliau būtų iliustruojamas nevaržomo demokratų partijos valdymo pavojus.
Nors rinkimuose dalyvauja esamas gubernatorius, patys rinkimai atrodo apsimestiniai. Taip, Patas Quinnas dukart buvo prisaikdintas šiame poste, tačiau visiems aišku, kad de facto Ilinojaus gubernatorius „iki gyvos galvos“ yra Čikagos demokratas Michaelas Madiganas, kuris yra Atstovų rūmų spikeris (ir dominuoja valstijos politikoje) nuo 1983-ųjų, išskyrus poros metų pertrauką, kai daugumą turėjo respublikonai. Taigi iš tiesų rinkimai vysta dėl antrojo aukščiausio posto valstijoje.
Vienoje svarstyklių pusėje turime Quinną - malonų Springfildo senbuvį, susikūrusį politikos reformisto įvaizdį, kuris gubernatoriumi tapo tik dėl apkaltos buvusiam gubernatoriui Rodui Blagojevichiui, jo pašalinimo iš pareigų ir įkalinimo. Kitoje yra Bruce‘as Rauneris, privataus kapitalo magnatas, kuris niekada nėra pretendavęs į renkamą valstybinį postą, tačiau giriasi verslo patirtimi ir meistriškumu, uždirbusiu „šimtus milijonų dolerių“. Jo priešininkai vaizduoja jį kaip nemalonų chuliganą, tačiau juk jei maloni asmenybė ir patirtis politikoje būtų svarbiausios savybės šioms pareigoms, tai ekspertai plūstų į Ilinojų mokytis efektyvaus valdymo ir ekonominio klestėjimo paslapčių.
Tačiau tai nevyksta, ir nenuostabu. Ilinojaus įsiskolinimas viešojo sektoriaus pensijų fondams yra didžiausias visoje šalyje. Valstijos obligacijos nukrito taip žemai, kad Ilinojui gresia didžiausios skolinimosi palūkanos tarp visų valstijų. Nepartinė organizacija „Civic Federation“ sako, kad šiais fiskaliniais metais praterminuotų neapmokėtų sąskaitų skaičius augs, ir išreiškia apgailestavimą, kad yra „grįžtama prie netvarios fiskalinės praktikos“.
Naujausioje apklausoje Illinojus už „palankumą smulkiam verslui“ gavo įvertinimą „F“. „Moody‘s Analytics“ prognozuoja, kad šiais metais valstijoje bus užfiksuotas mažiausias darbo vietų augimas visoje šalyje.
Quinnas, skirtingai nei jo pirmtakai, ėmėsi pagirtinų žingsnių sprendžiant fiskalinį chaosą, pavyzdžiui, apkarpė valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimus, uždarė kai kuriuos kalėjimus ir atliko būtinąsias valstijos įmokas į pensijų fondus. Tačiau pakėlęs fizinių asmenų pajamų mokestį nuo 3 iki 5 proc., o juridinių – nuo 7,3 iki 9 proc., jis dar labiau įšaldė valstijos ekonominį klimatą, kuris ir šiaip buvo įstrigęs poliariniame sūkuryje.
Naujausios Tax Foundation ataskaitos duomenimis, Ilinojaus valstybinių ir vietos mokesčių našta yra 13 vietoje pagal dydį šalyje, o Quinnas tokią situaciją ir paliktų. Keldamas mokesčius, jis žadėjo, kad dalis antkainio yra laikina (sausio 1 d. mokesčiai turi sumažėti iki 3,75 proc., t.y. vienu ketvirtadaliu daugiau nei ankstesnis koeficientas), tačiau dabar jis siekia naujuosius mokesčius įtvirtinti visam laikui.
Rauneris mokesčius žada sumažinti iki ankstesniojo lygio ir maždaug $1 milijardą iš biudžeto išspausti neskausmingomis priemonėmis, pvz., parduodant valstijos lėktuvus, sujungiant kontrolieriaus ir iždo administracijas ir atsisakant savo gubernatoriaus atlyginimo. Deja, jis nepakankamai įvertina tai, kad tikrasis fiskalinis progresas reikalauja suvaldyti Medicaid išlaidas (tai didžiausia išlaidų grupė biudžete) ir sumažinti milžiniškus valstijos įsipareigojimus pensijų fondams.
Quinnas ir kiti kritikai tvirtina, kad Rauneris neturi (arba neatskleidžia) realaus plano, kuriuo būtų pasiektas fiskalinis balansas, ir jie yra teisūs – Rauneris vengia detalių, kaip trauks valstiją iš fiskalinės duobės. Taip, savo kampaniją jis stato ant pažado (tikėkimės, ne visai tuščio). Tačiau jei laimės rinkimus, jis savo arsenale turės labai svarbų ginklą – veto teisę. Tai reiškia, kad Rauneris galės atsikratyti bet kokių nepageidaujamų išlaidų. Tai taip pat reiškia, kad jis turės prisiimti atsakomybę už visas išlaidas, kurias patvirtins.
Kad pasiektų, ką pažadėjęs, Rauneris turės arba įtikinti Madiganą ir demokratų kontroliuojamą Generalinę asamblėją imtis rimtų apkarpymų, arba naudotis savo veto teise kaip grandininiu pjūklu. Bet kokiu atveju, atsakomybė už galutinį rezultatą kris ant jo pečių.
Raunerio gubernatūra, kuri gali reikšti karą su įstatymų leidėjais ir valstybinėmis darbuotojų profsąjungomis, yra avantiūra, loterija, kurios rezultatas nenuspėjamas. Jei bus išrinktas Quinnas, Ilinojaus rinkėjai tiksliai žino, ką gaus (ir ko negaus).
Galbūt rinkėjai nuspręs pratęsti nykų status quo, kurio Quinnui, panašu, nepavyksta pakeisti. O gal jie nuspręs elgtis kaip legendinė Mae West. „Iš dviejų blogybių aš visada renkuosi tą, kurios dar nesu bandžiusi“, - sakė ekrano legenda.
