Šią vasarą, Hillary Clinton tapus demokratų partijos nominante JAV prezidento rinkimuose, o Theresai May perėmus ministro pirmininko pareigas Jungtinėje Karalystėje, socialiniai tinklai lūžta nuo moterų (ir ne tik) žinučių – „Taip, aš norėjau moters lyderės, bet ne tokios. Bet kokios, tik ne tokios.“
Nesunku suprasti, kas paskatino tokius komentarus. Dauguma žmonių džiaugiasi, kad moteris politikė pagaliau siekia prezidento posto. Dauguma taip pat sveikina JK su jau antrąja ministre pirmininke šalies istorijoje. Tačiau dar daugiau reiškia nerimą ir nepasitenkinimą dėl to, kad į tokias sunkai pasiekiamas pareigas patekusios moterys nereprezentuoja pačių „geriausių“ idealų. Konsensusas šioje situacijoje toks – mes pasisakome už didesnę moterų lyderystę, bet ar tikrai mūsų išrinktosios turi būti tokios be galo ydingos?
Tikrai nenuostabu, kad kai kurie Amerikos vyrai ir moterys piktinasi tuo atskiestu feminizmu, kai vienintelė tikėtina moteris prezidentė yra pažymėta savo tendencijos būti nepatikima ir abejotinos reputacijos. Dar geriau tai suprantama Theresos May atveju, kurią vienas jos kolega pavadino „labai sudėtinga“ – tai gal ir buvo didelis žingsnis link lyčių lygybės Britanijos politikoje, bet jis atrodo ne toks reikšmingas, kuomet už šalį atsakinga moteris savo užsienio reikalų ministru išsirenka pagarsėjusį kvailį (Londono eksmerą Borisą Johnsoną – red. past.).
Žinoma, tokia logika taip pat duoda suprasti, kad moterims apskritai negalima patikėti valdžios, jeigu jos nėra bent jau 99 proc. idealios. Kad tikrai nusipelnytų būti vadovėmis, moterys ne tik turi atitikti visus visuomenės lūkesčius, bet ir reprezentuoti moterų teises nepriklausomai nuo savo pačių politinių siekių. Praktiškai skelbiama, kad netobulybių turinti moteris lyderė užtraukia gėdą visai moterų giminei ir neigiamai atspindi visas kitas moteris, siekiančias prasimušti į politikos elitą. Jeigu mūsų pirmoji moteris prezidentė pakenks šaliai, ar galima bus tikėtis, kad moterys dar kada nors gaus tokį retą šansą?
Tačiau jeigu tikrai norime, kad moterys būtų tinkamai reprezentuojamos, nesvarbu, ar politikoje, ar žiniasklaidoje, ar versle, tuomet privalome suprasti, kad visada bus prastų moterų lyderių, kaip ir visada bus gerų. Vyrams istorija ilgą laiko leido klysti ir būti blogais lyderiais. Kodėl to neleidžiame moterims? Žinoma, būtų nuostabu, jeigu visos valdžios vadeles į savo rankas paėmusios damos būtų kilnios kovotojos už progresą ir lygybę, bet to tikėtis tiesiog nerealu – žmonės visais laikais dalijosi į skirtingas politinio spektro puses.
Tačiau mes vis tiek galime kalbėti apie būtinybę didesniam skaičiui moterų gauti prieigą prie valdžios ir nepalaikydami tos vienintelės kandidatės, patekusios į tokią poziciją. Kad ir Carly Fiorina – galime džiaugtis, kad ji nusprendė kandidatuoti į prezidento postą, nors ji ir yra įsitikinusi, kad „Planned Parenthood“ savaitgaliais žudo gyvybes savo malonumui. Ir nors liberalesnius skaitytojus turbūt krėtė nemalonūs šiurpuliukai besiklausant kai kurių jos kalbų debatuose, mes vis tiek turėtume džiaugtis, kad juose kostiumuotų vyrų tarpe dalyvavo bent viena moteris. Dauguma amerikiečių turbūt nebūtų balsavę už Sarah Palin, tačiau niekas nepaneigs, kad kai kurie vyrai politikai yra pasakę kur kas daugiau nesąmonių negu ji.
Žmonės, kurie tikrai bijo valdžioje pamatyti moterį, visada pateiks prastų moterų lyderių pavyzdžius kaip priežastis, kodėl vyrai ir toliau savo rankose turėtų laikyti galios skeptrą. Tačiau tai tiesiog nesąžininga – juk mes nesakome, kad visi baltaodžiai vyrai yra prasti prezidentai vien dėl to, kad George‘as W. Bushas buvo Baltuosiuose rūmuose. Taip pat negalime ir teigti, jog visos buvusios realybės šou žvaigždės būtų blogi prezidentai vien todėl, kad dabar kandidatuoja ir daug dėmesio sulaukia piniguočius Donaldas Trumpas.
Ar sutiktume su jų nuomonėmis, ar ne, pripažinkime, kad bet kokie nauji veidai politinėje arenoje įneša į ją naujų vėjų. Ir tai yra gerai – galbūt naujosios tendencijos atvers daugiau durų ne tik moterims, bet ir kitiems žmonėms, paprastai nepasiekiantiems aukščiausių pareigų – pavyzdžiui, juodaodžiams ir lotynoamerikiečiams.
Nuotraukoje: Theresa May ir Hillary Clinton
