Šįmet sausį sukako 10 metų, kai radijo bangomis nuskambėjo paskutinė „Margučio“ laida. ,,Margučio“ radijas – JAV lietuvių radijo programa, transliuota nuo 1932 m. balandžio 11 d. iki 2011 m. Čikagoje. Viena įdomiausių asmenybių, net 34 metus dirbusių prie „Margučio“ mikrofono, buvo Petras Petrutis. Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, norisi prisiminti P. Petručio pasakojimą, kaip prieš 31 metus visiškai neplanuotai Kovo 11-oji čikagiečiams tapo nepakartojama, ašaras spaudžiančia švente.
Gyvenimo negandų atblokštas šiapus Atlanto, P. Petrutis gyveno ne dėl garbės, karjeros ar kitų panašių, jo nuomone, mažareikšmių dalykų. Visą savo gyvenimą jis paskyrė žurnalistinei veiklai, lietuvybei puoselėti, buvo žurnalistas iš prigimties ir širdies. Dėkoju likimui, kad teko su juo bendradarbiauti.
„Ruošėmės minėti Antano Vanagaičio 100 metų jubiliejų, – pasakojo P. Petrutis. – Tą sukaktį nutariau atšvęsti dvigubai: surengti jo kūrinių koncertą Jaunimo centre (Chicago) ir ta pačia proga – pobūvį. Ir sutapk tu man taip, kad tą dieną, kai suruošėme pokylį, Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė! A. Vanagaičio minėjimas staiga apvirto aukštyn kojomis ir tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. To aš niekada neužmiršiu.
Susisiekiau su Stasiu Lozoraičiu (1991-1993 m. – Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose, aut.). Iš jo gavau medžiagos, turėjau net pagrindinį Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto tekstą, kurį čia pat, Jaunimo centre, perskaitėme. Buvo susirinkę, jo klausėsi apie 300 žmonių. Taip neplanuotai, bet džiugiai pasikeitė visas vakaro tikslas. Vienas iš dalyvių, priėjęs prie manęs, pasakė: „Na matai, A. Vanagaitis rengė Nepriklausomybės minėjimus, o dabar ir tu tokį minėjimą surengei.“ Tiesą pasakius, kai rengiausi tam pobūviui, net tokia mintis nebuvo kilusi.
Atsimenu dar vieną to įsimintino vakaro momentą. Stoviu užkulisiuose ir galvoju, kad reikia išeiti į sceną ir pasiūlyti sugiedoti Lietuvos himną. Su ta mintimi išėjau į sceną, o visi esantieji salėje atsistojo ir pradėjo dainuoti „Lietuva, brangi“. Tada pasiūliau pasiųsti sveikinimo telegramą Lietuvos parlamentui. Salėje nuvilnijo vientisas pritarimo balsas.
Kitą dieną nuėjau į „Western Union“ išsiųsti telegramos. Parašiau „Lithuania“, o „Western Union“ darbuotoja ėmė tikinti, kad tokios šalies nėra. Jai išrėžiau, kad nuo vakar dienos jau yra. Telegrama į Lietuvą buvo išsiųsta lietuvių kalba.“
Visą Laimos Apanavičienės interviu su Petru Petručiu galite skaityti internete: http://www.draugas.org/archive/2007_reg/2007-05-19-PRIEDAS-DRAUGAS-i9-16.pdf
Laima Apanavičienė
