Jeigu galvojate apie tai, ką veiksite ir ko pasieksite šiais metais, psichologas profesorius Michaelis Alcee iš PsychologyToday.com siūlo jums nusiraminti ir verčiau pagalvoti apie rūpinimąsi ir atjautą sau pačiam.
Vokiečių psichologas Erichas Frommas prieš 60 metų parašė mažą, tačiau labai vertingą knygą „Meilės menas“. Frommas, analizuodamas amerikiečių visuomenę, buvo vienas pirmųjų, kuris pastebėjo, kaip dažnai jaučiamės kalti dėl to, kas mylime save: laikome tai savanaudiškumu, nuolaidžiavimu sau, o kartais - visiškai nemoraliu elgesiu. Frommui atrodė, kad vienas iš psichoterapijos pradininkų, Sigmundas Freudas, buvo tas, kuris susiejo meilę sau su savotišku narcisizmu, taip pat prie kaltės mylint save prisidėjo ir religijos, aštriai akcentuojančios nesavanaudį altruizmą. Žinoma, jis itin svarbus gyvenime, tačiau negali užgožti žmogaus gyvasties.
Kai žmonės jaučia kaltę dėl to, kad rūpinasi savi, šis jausmas ilgainiui susiejamas su nuodėmės samprata ir įvairiomis patalogijomis. Daugelis klaidingai mano, kad meilę galima suvokti ekonominiais terminais, ją suskaičiuoti, o tai reiškia, kad meilė, kurią rodome sau, atimama iš tų, kuriems galbūt ją galėtume parodyti. Įsivaizduokite situaciją. Turime dešimt meilės vienetų: jei septynis godžiai atiduosime sau, kitiems liks tik trys. Toks požiūris, anot psichologo Alcee, yra klaidingas. Meilė sau ir meilė kitiems nėra daloma ar apskaičiuojama.
Meilė sau yra susijusi su tuo, ar gebame tiesiog būti, t. y. džiaugtis akimirka ir savimi, nuolat neieškodami vis naujo ir naujo tikslo. Šitai dažnai pamirštame, kai užsisukame savo darbuose ir tiksluose, pamirštame, kad turime atkreipti dėmesį į save ir tyliai pabūti, daryti tai, ką laikome meile sau.
Frommas, analizuodamas ištarą iš Šventojo Rašto „Mylėk savo artimą, kaip patį save“, priminė amerikiečiams, taip pat primena ir mums, kad šioje „lygtyje“ svarbios abi pusės, t. y. rūpintis ir kitais, ir savimi lygiai taip pat. O meilė kitiems prasideda nuo meilės sau.
Šiuolaikiniame pasaulyje nuolat mokome vaikus būti empatiškus, suprasti kitus: tai yra vienas gražiausių šiuolaikinės visuomenės tikslų. Tačiau dažnai pamirštame, kad taip pat turėtume mokytis empatijos sau. Kitaip tariant, kartais labai lengva pamiršti, kad patys galime tapti savo meilės ir švelnumo objektais.
Meilė sau labai skiriasi nuo savanaudiškumo. Savanaudiškumas veja mus nuo savęs pačių, besistengdamas užpildyti visą mūsų gyvenimą įvairiais menkais dalykais, beprasmėmis veiklomis. Meilė sau leidžia save puoselėti taip, kad tas puoselėjimas išliktų, o ne laikui bėgant išnyktų kaip įvairūs gėriai, kuriuos norime turėti tada, kai mus valdo savanaudiškumas. Meilė sau parodo mums, kad mumyse taip pat yra dalelė dieviškumo: turime patys tai pastebėti, kad galėtume dalintis savimi su kitais.
Prisiminkite, kad viskas prasideda nuo jūsų, t. y. nuo jūsų meilės sau. Lygiai taip pat kaip kvėpavimas yra mūsų gyvasties pagrindas, taip ir meilė sau yra mūsų gyvenimo pagrindas, taip pat ir pagalbos, meilės, empatijos kitiems. Jeigu kiekvieną kartą skirdami sau laiko prisimintumėte, kad jums taip pat svarbu kaip ir kvėpuoti, kad gyventumėte, jaustumėtės mažiau kalti, kad skiriate šiek tiek daugiau laiko sau. Tai jokiu būdu neatima jūsų meilės iš kitų.
