Kai praėjusią savaitę Pietų Sudano prezidentas Salva Kiiras pagaliau pasirašė taikos sutartį, Jungtinės Valstijos šampano iššauti neskubėjo. Juk po daugiau nei pusantrų metų trukusių žiaurumų ir nepavykusių taikos derybų, būtent Amerika šiai Afrikos šaliai pagrasino sankcijomis ir bylomis dėl karo nusikaltimų.
Na, o kai Pietų Sudanas paprašė pratęsti galutinį sutarties pasirašymo terminą, Vašingtonas derėtis pasiuntė savo nacionalinio saugumo patarėją Susan Rice. Ši spjovė į visas mandagybes ir paprasčiausiai pareiškė, kad Vašingtonas yra „smarkiai nusivylęs“ Pietų Sudano prezidentu dėl to, kad šis „iššvaistė“ progą siekti taikos. Kad ir kaip JAV nepatiko ta situacija, šalis aiškiai neturėjo jokių planų paprasčiausiai numoti į viską ranka.
Tad kodėl gi Amerikai šitaip smarkiai rūpi Pietų Sudanas?
Atsigręžė prieš save
JAV, ir ypač prezidentas Barackas Obama, jau ilgą laiką ieško „sėkmės istorijos“ Afrikoje. Kaip ir daugybė kitų pasaulio lyderių, jis tikėjosi ją radęs, kai 2011-ųjų liepos 9 d. Pietų Sudanas tapo jauniausia pasaulio valstybe.
Tačiau atsiskyrimas nuo Sudano netapo taip trokštamu magišku sprendimu. Optimizmą greitai pakeitė beviltiškumas. Amerika turėjo „ypatingus santykius“ su šia šalimi, todėl jautė „ypatingą atsakomybę“ jai padėti. Nereikia giliai kastis Sudano istorijoje, kad rastum amerikiečių pėdsakus.
O ta istorija prasideda 2004-aisiais, kai Johnas Garangas, Sudano ginkluotų sukilėlių judėjimo SPLA lyderis, Kenijoje pasirašė dokumentą, vėliau tapusį taikos susitarimo dalimi ir užtikrinusį Pietų Sudano nepriklausomybę nuo šiaurinės šalies dalies. Tuo laiku SPLA buvo laikoma palyginti darniu išsilaisvinimo judėjimu ir kovojo už nepriklausomybę nuo šalies, kurios kolonialistinė administracija vertė krikščioniškuosius pietus gyventi drauge su musulmoniška, daugiausiai arabiškai kalbančia, šiaure.
Dar po metų Garangas jau bus miręs, nužudytas per mįslingą sraigtasparnio katastrofą. Jis taip niekuomet ir nepamatė laisvo Pietų Sudano.
Dar po dešimtmečio jį pakeitę lyderiai pavertė politinius nesutarimus atviru karu, per kurį buvo nužudyta dešimtys tūkstančių civilių, o 2,2 mln. žmonių turėjo palikti savo namus. Įvairios grupuotės atsisuko vienos prieš kitas. Dar milijonai žmonių turėjo kęsti badą, o sąskaitas apmokėti teko Amerikai.
Šalies šiaurė daugiausiai yra apgyvendinta musulmonų arabų, užimančių du trečdalius žemės teritorijos. Tuo tarpu pietinė Sudano dalis nuo likusios Afrikos daugumos skiriasi savo rase, kultūra ir religija. Po 1956 m. nepriklausomybės, „šiaurės dominuojama vyriausybė Chartume siekė arabizuoti ir islamizuoti pietus“, aiškina sudanietis akademikas Francis Dengas. Tai lėmė, kad krikščionys evangelikai, daugiausiai iš JAV, buvo paskatinti vykti į Sudaną ir plėstis pietuose, siekiant duoti atsaką musulmoniškam modeliui šiaurėje.
Nenuostabu, kad, pažymėjusi šalies istoriją savo pėdsakais, Amerika jaučiasi „atsakinga“.
Deda taškus ant „i“
Pernai metais JAV Pietų Sudanui skyrė $1,2 mlrd., daugiau nei pusę tų pinigų – skubiai humanitarinei pagalbai. Net ir prieš atsiskyrimą nuo šiaurės, naftos turtingas Pietų Sudanas buvo svarbus Amerikos prioritetas. Pasak oficialių JAV duomenų, Sudanas buvo trečias didžiausias šalies paramos gavėjas nuo 2005-ųjų, ir atsilieka tik nuo Irako ir Afganistano.
Prof. Calestousas Juma, iš Kenijos kilęs Harvardo universiteto tarptautinės plėtros specialistas, turi ir kitą nuomonę. Jo teigimu, Pietų Sudanas „dabar yra naujų geopolitinių peštynių tarp JAV ir Kinijos centre, etniniams nesutarimams kurstant politinės ugnies liepsnas, įžiebtas pavojingo religijos ir naftos mišinio“. Jeigu su juo sutinkate, tuomet pritarsite, kad JAV negali leisti sau ignoruoti Pietų Sudano.
Lygiai taip pat, kaip JAV neseniai žengė žingsnį „normalizuoti“ santykius su Iranu, diplomatai pastaraisiais mėnesiais ėmėsi „atkurti draugiškus santykius“ su Chartumu. Galbūt naivu (nors tai ir įmanoma) manyti, kad JAV galėtų visiškai palaikyti šalį, kurios lyderiui gresia Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinimai. Tai neįvyks bent jau per likusį Obamos prezidentavimo laikotarpį.
Tačiau stipri Vašingtono retorika prieš Pietų Sudano lyderystę, jei ši nevykdys savo pasižadėjimų, siunčia svarbią žinią šalies šiaurinei kaimynei – kad, nepaisant Pietų Sudano istorijos ir JAV paramos jo kovai už nepriklausomybę, jos santykiai su Amerika irgi nėra nepriekaištingi.
