Savo namuose ar tarp artimųjų mano aprangos kodas nėra toks griežtas. Jeigu vakaroju su draugėmis, tikrai prisipuošiu, nes merginos į mane nežiūrės seksualiai, tačiau grįždama iš vakarėlio prisidengiu lengvu apsiaustu ar kimono. Aš taip rengiuosi, nes man patinka tai, kokią galią man suteikia kukli apranga. Vyrai manęs nenužiūrinėja, nebando užkalbinti, ir nešvilpia man einant. Aš nesu nematoma, nes einu aukštai iškelta galva. Aš nesu auka – joks vyras neprivertė manęs šitaip rengtis. Mano tėvui ir broliams nerūpi, kaip aš rengiuosi. Mano religija reikalauja, kad aš prisidengčiau, ir kad pasirodyčiau tik savo vyrui, ir esu laiminga laikydamasi šio savo religijos aspekto.
Žmonės skirtingai reaguoja į mano aprangą, vieni jų šnabždasi man už nugaros, kiti dar atviriau reiškia savo priešiškumą. Dar kiti tiesiog spokso, o treti nekreipia jokio dėmesio. Kartais jaučiu, jog bendraudama ne su musulmonais kažką turiu kompensuoti. Jaučiu poreikį būti pernelyg gera ir pernelyg draugiška, ypač su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis, ir labai dažnai į tai žmonės reaguoja su abejingumu. Tada tikrai noriu visus prakeikti, bet susilaikau, prisimindama Korano mokymus, kad priešiškumą visada galima įveikti gėriu.“
44-erių Jess iš Bedfordo, JK: „Prisidengiu nuo galvos iki kojų, ir mano dilbius gali matyti tik kitos mano šeimos moterys“
„Man patinka vilkėti burkinį. Kaip musulmonė, esu įpareigota Korano nesirengti taip pat, kaip mano religijai nepriklausančios moterys, kad visuomet būčiau identifikuojama kaip savo kultūros dalis. Būtent todėl aš prisidengiu nuo galvos iki kojų, ir mano dilbius gali matyti tik kitos mano šeimos moterys. Esu baltaodė britė, bet taip pat esu ir atsivertusi musulmonė. Galiu būti ir britė, ir musulmonė.
Nors augau vilkėdama normalius maudymosi kostiumėlius, pereiti prie burkinių nebuvo sunku. Tai niekuo nesiskiria nuo plaukimo glaudžių ar ilgarankovių maudymosi marškinėlių vilkėjimo. Be to, tai apsaugo mano odą nuo nudegimų. Yra tekę pajusti kelis ilgesnius, piktesnius žvilgsnius, bet kur kas daugiau priešiškumo susilaukiu vilkėdama nidžabą. Esu didelė mergaitė, todėl manęs tai negąsdina. Šiuo metu atostogauju Prancūzijoje ir kiekvieną dieną vilkiu burkinį, ir, padedant Alachui, vilkėsiu jį ir rytoj, ir per visas savo atostogas.“
