Izraelio ministras pirmininkas Binyaminas Netanyahu atrodo esąs arti įsakymo paskelbti visuotinę savo šalies kariuomenės mobilizaciją, o Jungtinių Valstijų respublikonai ruošiasi aršiam mūšiui su prezidento Baracko Obamos administracija dėl istorinio branduolinės programos susitarimo su Iranu. Tačiau šis kontroversiškas susitarimas Europoje buvo priimtas kone visuotinai. Kas gi atsakingas dėl tokio nuomonių išsiskyrimo Vakaruose?
Čia svarbūs keli faktoriai. Pirmas, savaime suprantama, yra tas, kad Europa – arba, tiksliau sakant, Jungtinė Karalystė, Vokietija ir Prancūzija – jau daugiau nei dešimtmetį rengia derybas su Iranu. Net kai buvęs prezidentas George‘as W. Bushas pavadino Iraną „blogio ašies“ dalimi, pagrindinės Europos Sąjungos narės primygtinai tvirtino, jog diplomatija yra geriau nei karas. Ir, žingsnis po žingsnio, toks Europos požiūris pasiteisino. Žinoma, tokiai baigčiai labai svarbūs buvo ir JAV žvalgybos pranešimai, skelbiantys, jog Iranas dar 2003 m. atsisakė konkrečių planų kurti branduolinį ginklą.
Nesunku suprasti, kodėl iraniečiai taip pasielgė. Kol Saddamas Husseinas, kuris pradėjo brutalų aštuonerių metų karą prieš Iraną 8-ajame dešimtmetyje, ir kurį įtakingi vakariečiai atvirai kaltino siekiant gauti branduolinį ginklą, buvo valdžioje, tol Irano vyriausybės planas kurti branduolinį ginklą turėjo tam tikros realistiškos logikos. Kai JAV kariuomenė 2003 m. nuvertė Husseino režimą, išnyko ir didžiausia Irano saugumo grėsmė.
Dar daugiau, taktinis skirtumas tarp JAV ir Europos politikos Irano branduolinės programos atžvilgiu pastebimas jau ilgą laiką. Kartkartėmis Jungtinės Valstijos tarsi siekdavo panaikinti bet kokias žinias apie branduolines technologijas šalyje, kuri JAV kelia didelį įtarimą, kai tuo tarpu europietiškas problemos sprendimas rėmėsi siekiu iš Irano gauti patikimų patvirtinimų, kad šalis niekuomet nekurs branduolinio ginklo. Galiausiai JAV turėjo pripažinti, kad bet kokiai realistiškai politikai būtinas Europos pritarimas, o europiečiai centriniu savo politikos tikslu pasirinko JAV ar Izraelio skubėjimo kariauti suvaldymą.
Tarp kitų svarbių problemų, kurias reikia išspręsti prieš birželio pabaigos galutinį terminą, yra susitarimas dėl palaipsnio programos sustabdymo detalių bei numatomas ekonominių ir diplomatinių šaliai taikomų sankcijų panaikinimas. Nors tai bus pagrindinė aršaus politinio mūšio JAV tema, Europos Sąjunga greičiausiai pasirodys kur kas labiau linkusi tiesiog judėti į priekį.
Europa tikrai turi pagrįstų priežasčių panaikinti apribojimus Irano naftos eksportui. Papildomi naftos ištekliai ir toliau išlaikytų žemas kainas pasaulio rinkose ar netgi dar labiau jas sumažintų. Be ekonominės naudos Europai, žemos naftos kainos turi ir svarbios strateginės naudos – ypatingai siekiant apriboti Rusijos prezidento Vladimiro Putino ambicijas Ukrainoje ir kitur.
Nereikia nė sakyti, kad JAV ir Europa turėtų ir toliau laikytis bendro susitarimo politikos sankcijų klausimu. Tačiau jeigu vis dėlto triumfuos griežtesnė respublikonų kontroliuojamo JAV Kongreso politika, Amerika labai greitai gali netekti svarbiausios savo sąjungininkės ir tapti izoliuota nuo kitų pasaulio galių.
Europa į Irano režimo prigimtį toli gražu nežiūri naiviai. Derybų metu ypač tvirtą poziciją užėmė Prancūzija, su savo istoriškai stipriu pasipriešinimu branduolinių ginklų platinimui. Tačiau ES taip pat puikiai supranta galimo žiauraus konflikto pasekmes savo kaimynystėje – europiečiai su tuo kiekvieną dieną susiduria matydami bangas pabėgėlių, mėginančių pasiekti žemyno krantus. Dar vienas karas Vidurio Rytuose tikrai nėra Bendrijos interesuose.
Galų gale, Izraelis yra pats svarbiausias faktorius, atskleidžiantis skirtumus tarp JAV ir Europos, kai kalba pasisuka link Irano. Nors rėksmingi Netanyahu žodžiai vis dar randa dėmesingą publiką Jungtinėse Valstijose, didžioji Europos dalis laiko jo nusistatymą kone absurdišku.
Taigi, beveik akivaizdu, kad jeigu galutinis susitarimas su Iranu tikrai bus pasiektas birželį, Europos parama jam bus vienbalsė – arba beveik tokia – ir kad ES bus pasirengusi palaikyti Obamą jo kovoje su šio susitarimo priešininkais. Laikinas susitarimas jau pateisino Europos siekį išspręsti Irano branduolinį ginčą. Vakarai neturi priežasčių jo atsisakyti per kelis ateinančius mėnesius.
Carlas Bildtas, Švedijos užsienio reikalų ministras 2006-2014 m. bei šalies premjeras 1991-1994 m.
