Ar kada susimąstėte, kodėl laisvas žmonių judėjimas – vienas svarbiausių Europos Sąjungos principų – tapo toks svarbus debatuose dėl to, ar Didžioji Britanija turėtų likti ES sudėtyje?
Visų pirma, laisvasis žmonių judėjimas – kartu su laisvu prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimu – yra vienas iš keturių pagrindinių Europos Sąjungos principų. Jis suteikia visiems ES šalių piliečiams lygias teises keliauti, gyventi ir dirbti bet kurioje jų trokštamoje ES vietoje.
Tačiau atsakydamas į Britanijos visuomenės susirūpinimą dėl neigiamos imigracijos įtakos darbo vietoms ir vietinėms paslaugoms, šalies ministras pirmininkas Davidas Cameronas yra pakartotinai pareiškęs, jog jis norėtų visam laikui sumažinti į Britaniją atvykstančių Europos imigrantų skaičių. Jis taip pat pažadėjo paversti šią problemą pagrindine savo bandymų derėtis dėl naujos Britanijos ES sutarties tema, šaliai belaukiant pažadėtojo referendumo dėl narystės Bendrijoje.
Tačiau iš kurgi apskritai kilo laisvojo žmonių judėjimo idėja? ES pirmtakė buvo suformuota tuomet, kai Europos lyderiai susitiko po Antrojo pasaulinio karo ir ėmė svarstyti, kaip būtų galima užkirsti kelią dar vienam potencialiai katastrofiškam karui. Jie padarė išvadą, jog leidimas piliečiams nekliudomai judėti visame žemyne – iš tų šalių, kuriose darbo nėra, į tas šalis, kurioms trūksta darbo jėgos - ne tik paskatintų ekonomikos augimą, bet ir padėtų išvengti karo užtikrinant, jog žmonės maišytųsi vieni su kitais už sienų ribų.
„Europos Bendrijos tėvai įkūrėjai norėjo, kad tai būtų konstrukcija, kuri taip pat turėtų politinės integracijos, o tam reikia, kad žmonės judėtų, nes, kai žmonės kerta sienas, integracija gilėja... Tad tai buvo tiek socialinis, tiek ekonominis siekis, - aiškina Bavarijoje gimusi britų parlamentarė, leiboristė Gisela Stuart. – Jeigu trokštate sukurti struktūrą, kuri sulaikytų Vokietiją ir Prancūziją nuo dar vieno karo, koks ir buvo pirminio principo tikslas, reikia, kad žmonės judėtų tarp tų vietų, kas paprasčiausiai reikštų, jog brolis daugiau niekada nebepakels ginklo prieš brolį. Ir tai buvo pasiekta.“
Tačiau, bėgant metams, Europos kaip ekonominės sąjungos idėja keitėsi ir tapo labiau politiniu projektu.
„Didysis pasikeitimas įvyko 10-ojo dešimtmečio pradžioje, pasirašius Mastrichto sutartį, - aiškina Florisas de Witte‘as, belgų politikos mokslų specialistas iš Londono ekonomikos mokyklos. – Tai buvo didžiulė sutartis, kuri pakeitė visą ES prigimtį nuo į ekonomiką orientuoto projekto į labiau politiškai orientuotą projektą. Ir viena to apraiškų buvo tai, ką šiandien vadiname europietiškąja pilietybe.“
„Prieš tai, europietiškosios teisės galiojo tik tiems žmonėms, kurie buvo ekonomiškai aktyvūs, kurie kirsdavo sienas dėl darbo reikalų ar teikdavo kitas paslaugas, kalbant ekonomiškai. Po to tai tapo kur kas labiau politine koncepcija, kuomet kiekvienas Europos pilietis gavo užtikrintą teisę į laisvą judėjimą, - tęsė jis. – Iš esmės tai leidžia individams patiems išsiaiškinti, kas jiems yra svarbiausia. Jeigu man pats svarbiausias dalykas gyvenime yra visą dieną džiaugtis saule, dabar aš turiu teisę persikelti į Ispaniją ar Graikiją. O jeigu man svarbiausia gyvenime yra saunos, galiu iškeliauti į Suomiją.“
Kvotų faktorius
Visi puikiai žinome, kad 2004-aisiais ES išsiplėtė į rytus. Tiems žmonėms, kurie dešimtis metų gyveno už Geležinės uždangos, naujoji teisė pasirinkti, kur gyventi ir dirbti, kėlė nepaprasto išsilaisvinimo jausmą.
Daugelis ES šalių teisingai nuspėjo, kad tai virs didžiuliu žmonių judėjimu iš rytų į vakarus, ir įsivedė tam tikrus keliavimo apribojimus, kad sumažintų šią naujų atvykėlių bangą. Tačiau tuometinė leiboristinė Britanijos vyriausybė pasirinko neįvesti šių laikinų apribojimų. Tai lėmė, jog migracija į Britaniją iš žemyninės Europos reikšmingai padidėjo, o dauguma imigrantų atvyko iš rytų Europos.
„Anksčiau buvo kelios vietos, kuriose prieš ES praplėtimą nebuvo pastebima didelė migracija, ir kurios dabar yra tapę svarbiais migrantų taškais, - teigia Madeleine Sumption, Oksfordo migracijos stebėjimo tarnybos direktorė. – Pavyzdžiui, 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, Bostonas Linkolnšyre savo populiacijoje turėjo vos 3 proc. užsienyje gimusių gyventojų, o per 10 metų situacija smarkiai pasikeitė ir imigrantai dabar sudaro iki maždaug 15 proc. visos miesto populiacijos.“
Būtent ši naujoji migracijos banga po 2004 m. sukėlė visuomenėje pirmąjį nerimą dėl jos įtakos darbo vietoms ir paslaugoms. Nigelis Farage‘as, Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos (UKIP) lyderis, pasinaudojo šiuo nerimu, pareikšdamas, jog dideli migracijos iš likusios Europos lygiai iš esmės buvo per prievartą užkrauti Britanijai ant pečių Europos Sąjungos. Jis taip pat iškėlė mintį, jog galbūt Briuseliui buvo suteikta pernelyg daug galios.
Patirdamas didelį spaudimą dėl visuomenės paramos, kurios susilaukė UKIP prieš gegužės mėnesio rinkimus, Davidas Cameronas pergalės atveju prižadėjo surengti referendumą dėl Britanijos narystės ES, bei pagrindine savo derybų dėl naujo susitarimo tarp Britanijos ir Europos tema pasirinko būtent judėjimo laisvės principą.
Nesutarimai dėl pašalpų
Vis dėlto, jeigu remsimės Šveicarijos patirtimi, mažai tikėtina, kad tokios derybos patiks Europos lyderiams. Nors Šveicarija ir nėra ES narė, šalis yra pasirašiusi sutartį laikytis esminių Bendrijos principų.
Praėjusiais metais šveicarai balsavo referendume dėl ES migrantų kvotų sistemos įvedimo. Europos atsakas buvo griežtas: Šveicarija negali apriboti migracijos kvotomis neprarasdama savo susitarimų su ES kitose srityse.
Galbūt todėl Cameronas nežada kvotų sistemos. Vietoje to, jis dėmesį sutelkia į JK pavertimą ne tokia patrauklia vieta gyventi imigrantams. Dar tada, kai ES įkūrėjai sukūrė judėjimo laisvės principą, jie taip pat suteikė atvykėliams tas pačias teises į socialinę paramą, kokias turi jų naujųjų šalių piliečiai – tam, kad dar labiau paskatintų žmones vykti į tas šalis, kuriose jaučiamas darbo jėgos trūkumas.
Camerono pasiūlymas yra apriboti Europos migrantams teisę į JK socialinę paramą, pavyzdžiui, mokestines lengvatas.
Pawelas Swidlickis, migracijos specialistas iš „Open Europe“ organizacijos, mano, jog socialinės paramos sistema „leidžia žmonėms dirbti už mažesnį atlygį nei jie kitu atveju būtų pasirengę dirbti, kadangi jie žino, jog jų uždarbį galima gana dosniai padidinti pašalpomis“: „Taigi, jeigu jas panaikinsime, tai savo ruožtu panaikins iškreiptą paskatą, kuri vilioja juos atvykti į JK iš kitų ES šalių.“
Cameronas ne kartą tvirtino, jog Britanijos socialinės paramos sistema paverčia šalį ypatingai patrauklia imigrantams, kadangi, ne taip, kaip dauguma kitų pašalpų sistemų Europoje, čia teisė į finansinę paramą remiasi žmogaus poreikiais, o ne jo darbo stažu ar panašiais dalykais.
Kam spręsti?
Tačiau tiesa ta, jog tik mažiau nei penktadalis migrantų iš rytų Europos šalių gauna kokias nors pašalpas ar lengvatas. Kai kurie ekspertai netgi kelia klausimą, ar tikrai tai turi tokią didelę neigiamą įtaką, kaip yra plačiai manoma.
„Tai visiškai nepriartina mūsų prie tikrosios problemos, - tvirtina JK parlamentaras, konservatorius Davidas Davisas. – Tikroji paskata žmonės atvykti iš, pavyzdžiui, Bulgarijos į Britaniją, yra milžiniškas skirtumas tarp vidutinių atlyginimų. Jų vidutinis uždarbis sudaro mažiau nei trečdalį mūsų minimalaus uždarbio. Jei aš būčiau bulgaras, ar rumunas, ar lenkas, aš taip pat dabar pat būčiau Londone. Tačiau taip yra ne dėl pašalpų. Taip, jos paverčia visą šį reikalą kiek patrauklesniu, bet iš tiesų žmones pas mus iš viso žemyno traukia pats paprasčiausias minimalus atlyginimas.“
Šie debatai Britanijai kelia itin didelį pavojų – Cameronas grasina atsiimti savo paramą JK išlikimui ES sudėtyje, jei Europos lyderiai atsisakys siekti kokio nors naujo susitarimo šioje srityje. Tačiau galvos skausmą ES vadams kelia ne tik Britanijos reikalavimai. Pats svarbiausias Camerono pasiūlymų klausimas iš tiesų yra tas, kieno gi žodis bus paskutinis: Europos kolektyvo ar atskiros šalies? Šios problemos aidai po truputį tampa girdimi ir likusioje Europoje, ypatingai po pastarojo meto euro zonos krizės.
„Kai mes Prancūzijoje matome, kaip „Nacionalinis frontas“ ragina nutraukti Šengeno sutartį ir grąžinti imigrantus į jų šalis, nors tie balsai girdimi tik iš dešiniosios pusės, tai iš esmės yra ta pati populistinė, nacionalistinė reakcija, kurią matome Graikijoje iš tolimojo krašto kairiųjų pusės, kai jie rėkia netekę savo suverenumo, - teigia Jose Ignacio Torreblanca, Europos užsienio ryšių tarybos Madride direktorius. – Tai yra nauja politikos ašis, besiformuojanti visoje Europoje... Ne kairiųjų ar dešiniųjų ašis, bet suvereniteto ašis.“
Gali būti, kad Europos atsakas į debatus dėl judėjimo laisvės, kurie šiuo metu karštai vyksta Britanijoje, taps lakmuso testu, kuris ne tik nuspręs Britanijos ateitį Europoje, bet ir naujai nušvies paties Europos projekto ateitį.
