Kol kas dar nėra žinomos visos branduolinio susitarimo tarp Irano, Jungtinių Valstijų ir penkių kitų pasaulio valstybių, kurį ketinama pasirašyti iki šių metų birželio 30 d., detalės, tačiau jau dabar aišku, kad bet kuriame priimtiname susitarimo variante pagrindiniu punktu bus itin pavojingų ginklų inspektavimas.
Kalbėdamas Baltuosiuose rūmuose, JAV prezidentas Barackas Obama pareiškė, kad Teheranas su tokiomis priemonėmis sutinka. „Jei Iranas sukčiaus, apie tai sužinos visas pasaulis“, - patikino Obama.
Vis dėlto, jokie ginklų inspektoriai negalės būti griežtesni nei jiems įgaliojimus suteiksianti institucija – šiuo atveju tai bus Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba. Būtent čia ir slypi esminis šio susitarimo trūkumas, o galbūt net ir fatališka klaida. Ar iš tikrųjų norime priklausyti nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino? Juk būtent Rusija tokiu atveju galės spręsti, kurių reikalavimų įvykdymo reikalauti, o kurių – ne.
Kiekvienas iš mūsų galime daug ko pasimokyti iš Saddamo Husseino. Teheranas neabejotinai panaudos Husseino patirtį, mėgindamas išvengti kruopščių JT Saugumo Tarybos ir ginklų inspektorių patikrinimų, o taip pat ir sankcijų. Sankcijos Irakui pradėtos taikyti 1990 m., kai Husseinas įsiveržė į Kuveitą. Vašingtonas, savo ruožtu, į tai sureagavo kreipdamasis į JT Saugumo Tarybą. Susibūrė gausi koalicija, kurią vienijo bendras tikslas – išstumti Husseiną iš Kuveito. Galiausiai buvo imtasi karinių veiksmų, virtusių Persijos įlankos karu, nepaisant Rusijos dėtų pastangų paremti Iraką.
Po šio karo JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją dėl ugnies nutraukimo. Irakui sankcijos buvo taikomos ir toliau, tačiau jos buvo susietos su papildomais reikalavimais. Iš Irako pareikalauta pateikti tikslius duomenis apie turimus masinio naikinimo ginklus. Taip pat pareikalauta pritarti stebėjimo sistemai, užtikrinančiai, kad ši šalis neatnaujins masinio naikinimo ginklų gamybos programų ateityje.
JT Saugumo Taryba įkūrė naują ginklų inspektorių instituciją UNSCOM, tiesiogiai pavaldžią Saugumo Tarybai. Tarptautinė atominės energijos agentūra (IAEA) taip pat atliko vaidmenį vykdant nemenkų Husseino branduolinių programų vertinimą.
Tai buvo priverstinio nuginklavimo atvejis, kuris skyrėsi nuo ginklų kontrolės sutarčių, tokių kaip, pavyzdžiui, Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis (The Nuclear Non-Proliferation Treaty, NPT). Šis nuginklavimo atvejis atitiko Versalio sutarties nuginklavimo nuostatas.
Įgaliojimai, kuriuos JT Saugumo Taryba suteikė UNSCOM ir IAEA inspektoriams, gavusiems užduotį nuginkluoti Iraką, buvo išskirtiniai ir neabejotinai viršijo tai, su kuo Irakas galėjo sutikti. Iš esmės, pagal šiuos įgaliojimus, inspektoriai galėjo atvykti į bet kurią vietą Irake, kalbėtis su bet kuo, skraidyti savais lėktuvais ir sraigtasparniais, bet kur montuoti daviklius ir vaizdo fiksavimo kameras, reikalauti dokumentų ir pan. Maža to, UNSCOM ir IAEA vadovai ir jų pavaduotojai turėjo įgaliojimus, pagal kuriuos galėjo nurodyti atlikti inspekciją bet kurioje Irako teritorijos dalyje. Be to, be jokio išankstinio įspėjimo buvo rengiamos inspekcijos.
UNSCOM ir IAEA inspektoriai vykdami iš Irake įkurdintos bazės naudojosi sraigtasparniais. Buvo naudojami JAV žvalgybiniai U-2 lėktuvai (šiandieniniai bepiločiai – kur tas pigesnė ir efektyvesnė priemonė žvalgybinėms misijoms iš oro vykdyti). UNSCOM turėjo visą parą veikiantį priežiūros centrą, įkurdintą Bagdade.
Susidūrus su mėginimais sutrukdyti inspektorių darbui buvo galima panaudoti jėgą – bent jau taip buvo nurodoma dokumentuose. Rezoliucijos dėl inspektorių darbo buvo priimtos pagal JT Chartijos 7-ąjį skyrių. Pagrindinė rezoliucija UNSCR 687 – tai rezoliucija dėl ugnies nutraukimo. Saugumo Tarybai nustačius, kad Irakas pažeidė šios rezoliucijos nuostatas, t.y. jei Husseinas neleistų vykdyti inspekcijas, leidžiama imtis karinių veiksmų. Per kelerius ateinančius metus buvo įvykdyti keli bombardavimai.
Nepaisant visų šių suteiktų galių ir gautų priemonių, mums nepavyko įvykdyti Saugumo Tarybos pavestų užduočių. Po daugiau nei septynerius metus trukusių operacijų Irake UNSCOM ir IAEA negalėjo užtikrinti, kad Husseinas būtų visiškai nuginkluotas. Ironiška, tačiau vėliau paaiškėjo, kad Husseinas iki 1997-1998 m. buvo didžiąja dalimi nutraukęs masinio naikinimo ginklų programą.
Vis dėlto, tuo metu nebuvo įmanoma šių jo teiginių patikrinti, o pasitikėti juo niekas nebuvo linkęs. Maža to, paties Husseino teigimu, jis ketino atkurti šių programų vykdymą, kai tik susidarytų tam palankios aplinkybės. Būtų įdomu paklausti Husseino, ar, jo manymu, IAEA inspektoriai, gavę tokius pačius įgaliojimus kaip Irake, galėtų nustatyti Irano melą ir atgrasyti nuo masinio naikinimo ginklo programos vykdymo. Ar kas nors tiki, kad Teheranas sutiks savanoriškai suteikti tokio lygmens prieigą?
Remiantis praktika galima teigti, kad Husseinas reguliariai kliudė ir atidėliojo inspektorių užduočių įvykdymą. Nuo pat pradžių taip buvo tikrinamas Saugumo Tarybos pasiryžimas. Husseinas pradėjo bendradarbiauti tik tada, kai nebeturėjo kitokios galimybės. Vienintelė priežastis, dėl kurios jis iš viso pradėjo bendradarbiauti, - noras atsikratyti sankcijų.
Nederėtų pamiršti, kad prasidėjus inspekcijų procesui Saugumo Tarybos vieningumas pradėjo irti, tačiau tai neturėtų stebinti. Laikui bėgant penkiolikos valstybių tikslai ir prioritetai neabejotinai keičiasi.
Husseinas tai suprato ir paspartino šį procesą. Iš tiesų beveik iš pat pradžių kai kurie Saugumo Tarybos nariai glaudžiai konsultavosi su Iraku. Kai kurios iš šių valstybių – ypač Prancūzija ir Rusija – buvo užmezgusios ilgus metus trukusių verslo ryšių su Husseinu. Manipuliuodamas Saugumo Taryba Husseinas tas pačias taktikas taikė tiek valstybėms, tiek ir pavieniams asmenims. Jis siūlė atlygį arba grasino nubausti. Tam, kad išgyventų, jis siūlė kai kurioms Saugumo Tarybos narėms finansinę naudą. Visa tai puikiai žinoma iš Husseino ir aukščiausio rango jo karininkų apklausų po 2003 m. įvykusio karo, o taip pat ir gautų dokumentų, ypač tų, kurie yra susiję su išmokomis per „Naftos už maistą“ programos (Oil-for-Food Program) įgyvendinimo periodą.
Tuo metu, kai inspektoriai siekė gauti prieigą prie tam tikrų Irako teritorijų, kai kurios Saugumo Tarybos narės su Bagdadu dėliojo strateginius planus, kaip atsikratyti sankcijų. Husseinas puikiai žinojo, kad dalis Saugumo Tarybos narių nebalsuos už jėgos panaudojimą prieš Iraką. Taigi jo kritimas buvo apribotas. Jis įnirtingai siekė, kad sankcijos būtų oficialiai panaikintos, tačiau galiausiai jos tiesiog žlugo. Rusijos vaidmuo šiame kontekste buvo tikrai labai reikšmingas.
Rusija ir iš dalies Prancūzija buvo pagrindinės Irako gynėjos Saugumo Taryboje. Dabar jau niekam nebekyla abejonių, kad už įtaką Husseinas mokėjo. Kai 2004 m. vadovavau Irako tyrimų grupei (The Iraq Survey Group), mes subūrėme komandą, turėjusią rinkti informaciją apie Irako turimus išteklius ir tai, kaip ši šalis juos plėtojo. Esminis tikslas buvo suprasti strateginius Irako siekius ir suvokti, kaip tai susiję su masinio naikinimo ginklais. Turėjome išskirtinę galimybę sužinoti, kaip šis režimas veikė ir kaip jam pavyko manipuliuoti tarptautine bendruomene. Gavome visų su nafta susijusių atsiskaitymų išrašus.
Nepaisydamas politinių prieštaravimų 2004 m. publikavau šiuos išrašus Charles‘o Dueflerio atskaitoje (Duelfer Report). Šie išrašai, kartu su detalia aukščiausio rango Irako valdininkų apklausų medžiaga, aiškiai rodo, kad Irakas teikė kompensacijas Rusijos valdininkams, taip pat ir kitiems asmenims.
Į „paramos“ gavėjų sąrašą buvo įtraukta Rusijos komunistų partija, Rusijos ambasadoriaus sūnus, Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos prezidento administracija. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat buvo susijęs su komercinėmis įmonėmis, kurios buvo įtrauktos į naftos eksporto grandinę, o taip pat ir draudžiamą ginklų tiekimą Irakui, nepaisant tuo metu galiojusių sankcijų.
Finansinės naudos gavėjų sąraše – trys ar keturi amerikiečiai, taip pat ir nemažas užsienio valstybių vyriausybių skaičius. Vis dėlto, šiame sąraše akivaizdžiai dominavo rusai. Galiausiai JT atliko tyrimą, kuriam vadovavo Federalinio rezervo vadovas Paulas Volckeris. Daugelis valstybių savarankiškai pradėjo baudžiamąsias bylas, tačiau Rusija to nepadarė.
Taip pat vertėtų prisiminti, kad beveik visą šį laikotarpį Rusijos ambasadoriaus JT pareigas ėjęs Sergejus Lavrovas šiuo metu yra Rusijos užsienio reikalų ministras ir derasi dėl Irano „P5 plius 1“ grupėje. Mano manymu, Lavrovas neabejotinai yra griežčiausiai pasisakantis Rusijos ambasadorius JT. Kaip ir Putinas, Lavrovas nėra itin draugiškai nusiteikęs Jungtinių Valstijų atžvilgiu.
Iranas taip pat turėjo pasimokyti iš Husseino pavyzdžio. Teheranas dabar jau žinos, kad JT parama gali būti perkama ir kad kai kurios valstybės turi tiesioginių finansinių interesų, kuriais Teheranas gali pasinaudoti. Dalis Saugumo Tarybos narių mėgins palaikyti ryšius su Iranu. Irano lyderiai, kaip ir Husseinas Irake, tęs ilgą žaidimą. Tokio pat žaidimo imsis ir rusai.
IAEA inspektoriai pateiks visus įrodymus, kuriuos rinkti jiems suteiks teisę Saugumo Taryba, turėsianti savų tikslų. Šiems inspektoriams bus daromas spaudimas, kad jie teiktų išvadas, tinkančias skirtingoms Saugumo Tarybos narėms. Iranui gali tekti labai pasistengti, kad dalis Saugumo Tarybos narių nesiimtų tam tikrų surinktų įrodymų aptarimo. Saugumo Tarybos nariai sutriuškino Husseiną, taigi sutriuškins ir Teheraną.
Taip pat suinteresuotosios šalys mėgins pasinaudoti inspektoriais įgyvendindamos savo veiksmus. Šie veiksmai bus nukreipti arba už, arba prieš inspektuojamą valstybę. Irake dirbę ginklų inspektoriai tapo aktyvių Saugumo Tarybos narių veiksmų, skirtų įspėti Iraką dėl artėjančių inspekcijų, liudininkais.
Vis dėlto tai – niekis, lyginant su priemonėmis, kurių Irakas ėmėsi tam, kad perprastų UNSCOM inspekcijų planą ir veiksmus. IAEA – pagrindinis Irano žvalgybos taikinys. Remdamasis savo patirtimi Irake, net ir įvertindamas visas priemones, kurių imsis UNSCOM, esu linkęs abejoti, kad inspekcija iš tiesų gali būti „netikėta“.
Kai detalus patikrinimo planas, būtinas Irano branduolinei sutarčiai pasirašyti, bus parengtas, jei tai kada nors iš viso įvyks, inspektorių galios neabejotinai bus mažesnės nei buvo Irake. Pasaulis gali juos vertinti kaip patikimus tyrėjus – tokie jie ir yra, tačiau visos jų parengtos ataskaitos bus perleistos per Saugumo Tarybos kaleidoskopą. Galiausiai ne IAEA, o Saugumo Taryba priims sprendimą dėl galimo sankcijų atnaujinimo.
Putinas neatsisakys turimos veto teisės. Jos neatsisakys ir kitos Saugumo Tarybos narės. Rusija, o taip pat ir kitos šalys, stengsis išsaugoti prieigą prie Irano rinkų, sieks, kad sankcijos nebūtų atnaujintos. Putino ir Lavrovo elgesys Irako atveju rodo, kad ir šiuo atveju su Teheranu bus rengiami dvišaliai susitarimai.
Posėdžiuose už uždarų durų JAV žvalgybos vadovui Jamesui Clapperiui teks atsakyti į nelengvus klausimus. Bus domimasi, ar amerikiečių žvalgyba ir IAEA inspektoriai gali patikimai nustatyti, ar Irane vykdoma uždrausta branduolinė veikla.
Taip pat bus neabejotinai domimasi, kokių susitarimų Rusija, Kinija ar kitos šalys gali turėti su Teheranu. Jei būčiau JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry vietoje, nenorėčiau derėtis dėl susitarimo, kuris priklauso nuo Putino.
Charlesas Duelferis yra buvęs specialusis CŽV patarėjas Irako masinio naikinimo ginklų klausimais, vadovavęs Irako masinio naikinimo ginklų tyrimų grupei.
