Naujametiniame interviu nacionaliniam transliuotojui prezidentė Dalia Grybauskaitė pasidžiaugė Lietuvoje vykstančiais pokyčiais, bet ir vėl nepraleido progos šmaukštelėti Vijūnėlės ir auksinio šaukšto botagėliu. Šalies vadovė gyrėsi, kad buvo išdrįsta pradėti tyrimus dėl politinės korupcijos, kuri buvo įleidusi šaknį net dviejose valdžios partijose. Bet visuomenė nepamiršo ir kitų skandalų, susijusių su pačios prezidentūros aplinka bei įtaka.
- Ar nuolat eskaluojamas auksinių šaukštų skandalas yra baisesnė korupcija negu buvusio Liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio šimtas tūkstančių eurų gėrimo dėžutėje, apie kuriuos viešojoje erdvėje kalbėti jau tarsi ir nepatogu? - „Vakaro žinios“ teiravosi Kovo 11-osios Akto signataro teisininko Egidijaus BIČKAUSKO.
- Kaip vieną iš kertinių dalykų matau nenuoširdumą prezidentės kalbose apie politinę korupciją. Tiems, kurie jai patinka, taikomi vieni standartai, o likusiems - visai kiti. Čia galima prisiminti pačios prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės išteisinimą dėl slaptos informacijos paviešinimo. Matyt, ne pačias kvailiausias galvas turi ir ta visuomenės dalis, kuri netiki tuo parodomuoju procesu, kai išaiškėjus slaptos informacijos nutekėjimui staiga panaikinami slaptumo grifai. Galų gale ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuomonės šiuo konkrečiu atveju buvo visiškai nevieningos. Turint galvoje, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjų santykiai su prezidente yra gana tiesūs ir aiškūs, ir jų atsidūrimas tame teisme gana aiškus, reikia tik džiaugtis, kad bent kelių teisėjų nuomonės šiek tiek skyrėsi.
- O kodėl niekas neišdrįsta tirti, iš kur atsiranda ant prezidentės stalo slaptos pažymos, kuriose iš tikrųjų nieko nėra? Ar tai ne politinė korupcija, kai dėl tų pažymų krenta politikų galvos?
- Tai iš parodomųjų prezidentės akcijų serijos. Ji jau kelis penkmečius demonstruoja kovą su korupcija, eskaluojamos baudžiamojo poveikio priemonės, bet jos, kaip matome, efekto neduoda. Galų gale gal jau ir suprato, kad tokiais būdais nieko nepasieksi, ir po šių Seimo rinkimų pažymų korta nebuvo ištraukta...
Šitoje situacijoje ant liežuvio galo pinasi anekdotas, kurį kitados esu pasakojęs ir iš Seimo tribūnos, priiminėjant kažkokį projektą, kur jau iš anksto buvo aišku, kad naudos nebus. Taigi: du alkoholikai bėga į parduotuvę, nes kamuoja labai sunkios pagirios. Jiems prieš pat nosį parduotuvės durys uždaromos, kabinama spyna - darbo laikas baigėsi. Abudu kretintys žiūri į tą spyną, staiga vienas tik „bumbt!“ savo partneriui į dantis. Tas rėkti: „Už ką? Už ką?“ O kitas atsako: „O ką daryti? Ką daryti?“
Suprask - kažką daryti reikia, tai ir padarė... Taip ir pas mus - nesvarbu, koks efektas, svarbu, kad kažkas daroma, apie tai labai plačiai kalbama ir reklamuojama.
- Ko gera, labiausiai išreklamuotas didysis visų laikų pasiekimas - SGD terminalas. Bet ar nuo jo neatsiduoda korupcija, kai energetikos ministrui visgi teko pripažinti faktą, kad už SGD laivo nuomą Lietuva moka į ofšorinę sąskaitą?
- Tiesa, ir Signatarų klubas gavo iš Vyriausybės tokį atsakymą. Bet mes norėjome išsiaiškinti konkrečiau - kas gauna naudą, kas yra tų neaiškių įmonių, kurių pavadinimai mums nieko nesako, akcininkai, ar tarp tų akcininkų pavardžių yra bent viena arti lietuviškos? Į tai mes jokio atsakymo negauname, ar pati Vyriausybė tai žino ar ne - neaišku, bet šitie dalykai yra labai svarbūs.
Aš nekvestionuoju, kad SGD terminalas mums reikalingas, energetinė nepriklausomybė būtina. Bet knieti paklausti, ar galėjo tas terminalas būti statomas kelių valstybių pastangomis, kartu su kaimynais, nes Lietuvai jis ir per didelis, ir per brangus. Atsakyčiau - taip, galėjo. O kieno pareiga buvo sutarti su kaimynais, galimais partneriais? Manyčiau, tai turėjo būti Užsienio reikalų ministerijos pastanga. O kas pas mus Lietuvoje atsakingas už užsienio reikalų klausimus - taigi Jos Ekscelencija. Tuomet kyla didelis klausimas: ar čia kažkas skuba ordinus užsikabinti, ar nori būti pirmasis pastatęs terminalą? Ar tai naudinga Lietuvai, ar tam, kas nori įsirašyti į istoriją: tai aš padariau, prie manęs padaryta? Šiandien atrodo, kad iš tiesų buvo svarbiau įsirašyti...
- Kokiu politiniu ar teisiniu terminu galima įvardyti spaudimą Vyriausybei rinktis ministrus, kurie susiję su prezidentūros aplinka ir patinka prezidentei?
- Šiandien akivaizdus prezidentės požiūris ir į naująją Vyriausybę: „Vyriausybė gera, nes visa tai, ko man reikia, aš turiu.“ Aišku, kritikuoti naująją Vyriausybę dar anksti, bet jau pradeda matytis, kad ji imasi spręsti klausimus, kurie būdingi savivaldybės lygmeniui: nulis promilių, popieriniai puodeliai, specializuotos parduotuvės, bet šiukštu nelenda ten, kur yra prezidentės įtaka. Ar Vyriausybė atsakinga už krašto gynybą? Ar galite įsivaizduoti ministrą pirmininką imant kalbėti apie globalius užsienio reikalų prioritetus ar sutartis, pavyzdžiui, su JAV? Aš neįsivaizduoju, nes jie puikiai žino, kad tai yra tabu, tai ne jų - Vyriausybė dirba kitu lygmeniu.
- Signatare, o jums pačiam kurie 2016 metų įvykiai labiausiai verti dėmesio ir rūpesčio?
- Na, Seimo rinkimų neįskaitysime, nes tai politika. Žinote, man labiausiai įstrigo M.Mažvydo bibliotekos atidarymas po ilgų rekonstrukcijos metų. O liūdniausias šių metų pasiekimas - Gedimino kalno būsena. Ar įsivaizduojate, ką simboliškai reikštų, jeigu kas nors su tuo kalnu nutiktų mūsų Nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse? Neduokdiev, tikiuosi, kad niekada nieko blogo nenutiks, bet pasižiūrėjus, kaip ši problema dabar stumdoma nuo vienos ministerijos prie kitos, akivaizdu, kad bet kokios nelaimės atveju atsakingų nebus. O būtent asmeninės atsakomybės nuo eilinių tarnautojų iki aukščiausių valdžios galvų Lietuvos visuomenė labiausiai ir pasigenda. Taip pat ir iš prezidentės.
Aš galvoju, jeigu metų pabaigoje vertindama visus gerus ir blogus darbus prezidentė savo kalboje būtų pasakiusi: „Galų gale jūs man visi atsibodote. Gedimino kalnas yra per daug reikšmingas mūsų valstybei simbolis, ir aš imuosi visos atsakomybės už jo išsaugojimą!“ Tai būtų prezidentės vertas žingsnis. Va tada aš iš tikrųjų sakyčiau - tai ne svaičiojimai. Tai jau būtų išties toli nueita nuo to, kai prezidentė kvietėsi kandidatus į ministrus egzaminuoti, kokią jie moka užsienio kalbą. Tai nebūtų vien kalbos apie mistines kovas su politine korupcija, kuri matoma tik selektyviai.
Neabejoju, jeigu prezidentė prisiimtų atsakomybę dėl mūsų valstybės simbolio - Gedimino kalno - išsaugojimo, tai ir kultūros, ir aplinkos ministrai, ir valdininkai sustingę pagal komandą „Ramiai“ klausys jos nurodymų, kaip užsukti lakstys ir tvarkys viską. Kas jau kas, o ji tikrai turi tam ir atitinkamų mechanizmų, ir netgi asmeninių sugebėjimų. Bet ar turi noro prisiimti asmeninę atsakomybę?
Šaltinis: Respublika
