Žmogų masinantis paslapčių ir įkvėpimo kupinas gamtos pasaulis ir emociniu išsigelbėjimu kartais tampantis ne tik buvimas gamtoje, bet ir santykis su gyvūnais, medžiais, paukščiais bei kitais gamtos kūriniais – nuo seno žinomas fenomenas.
Gyvenimas gamtoje bei gamtos ritmu, kadaise laikytas visiškai natūraliu dalyku, vėliau – veikiau keistuolių ir atsiskyrėlių pasirinkimu, o ne taip seniai – tiesiog dykaduonišku buvimu, dabar vėl įgauna naujų atspalvių ir... sparčiai populiarėja. Drauge populiarėja ir apie žmogaus ir gamtos santykį pasakojančios knygos.
Kuo tokios knygos traukia skaitytojus? Ką jos duoda ir ko mes patys ir pačios ieškome knygose apie žmogaus ir gamtos ryšį?
Autentiškos patirtys
Regis, visi – ir tie, kurie turi prabangos daug laiko praleisti gamtoje, ir tie, kurie tokio buvimo stokoja bei ilgisi, ir tie, kurie tiesiog yra smalsūs, – atsigręžė ne tik į gamtą, bet ir į knygas apie gamtą. Knygas, kuriose paprastai pasakojamos istorijos iš gamtos gyvenimo, pateikiami įtaigūs, dramatiški ir poetiški aprašymai bei įdomūs moksliniai faktai.
Tačiau skaitytojus bene labiausiai įtraukia tai, kad šiose knygose pateikiama unikali ir autentiška pačių autorių patirtis, tiesioginiai išgyvenimai ne tik stebint ar tyrinėjant gamtą, bet ir užmezgant su ja aktyvų santykį. Neretai tokie pasakojimai – tai drauge ir mėginimas atrasti ir užčiuopti savo vietą po saule, išgyventi sunkius jausmus bei patirtis, per gamtos procesus suvokti ir įprasminti žmogiškąją egzistenciją.
Pavyzdžiui, pasaulyje išgarsėjusi šio žanro knyga – Helen Macdonald romanas „H Is for Hawk“. Knygoje pasakojama autorės patirtis apie tai, kaip netikėtai netekusi tėvo ir išgyvendama didžiulį sielvartą ji nusprendė prisijaukinti ir ištreniruoti vištvanagę. Knygos ašis – netekties skausmas, gedulas, depresija, neviltis ir sunkūs išgyvenimai, kuriuos pamažu pakeitė suvokimas, kad į gyvenimą Helen grąžins tiktai paukščiai.
„Tuo metu, kai nebesupratau, ką jaučiu ir kaip jaučiuosi, vienintelis dalykas, dėl kurio buvau visiškai tikra, – tai faktas, kad noriu prisijaukinti vištvanagį ir išmokyti jį medžioti. Manuoju išsigelbėjimu tapo Meibel – paukštė, su kuria gyvenau 24 valandas per parą, kuria rūpinausi ir stebėjau, o man ėmė atrodyti, kad aš – tai ji. Tiesa, tam, kad atvirai, be pagražinimų papasakočiau savo istoriją, kad nuspręsčiau rašyti knygą, man reikėjo nemažai laiko – kone septynerių metų“, – interviu yra sakiusi autorė.
Nuostabos ir prasmės šaltinis
Knygų apie gamtą populiarumo padidėjimas neretai siejamas su egzistencinės prasmės poreikiu, taip pat su noru išgyventi ar prisiminti pirmapradį nuostabos jausmą, aplankantį stebint gamtą, būnant joje.
Toji prasmė – kažkas, ko ilgimės, ką nujaučiame, o, regėdami nuolatinius ne tik kalbų, bet ir akivaizdžius klimato kaitos ir gamtos nyksmo ženklus, gal net bijome įvardyti: esame gamtos dalis, esame nuo jos priklausomi ir esame susieti nenutraukiamais ryšiais. Alkstame ir ilgimės prasmės, o gamta pasirodo kaip ta vieta, kur jos vis dar galima ir dera ieškoti.
Galų gale skaitymas apie gamtą, dar labiau – buvimas gamtoje išryškėja kaip galinga ir neaprėpiama paties gyvenimo metafora. O knygos apie tai – tai žmogaus gyvenimo etapų bei įvykių atgarsių paieškos, mėginimas rasti, aprašyti ir užfiksuoti, ką išgyvename, tačiau ne visada gebame patys įvardyti ar juo labiau įrašyti į platesnį pasaulio, gamtos ir savo pačių gyvenimo kontekstą.
