Pirmadienį, rugsėjo 25 dieną, buvo paviešinta Jungtinių Tautų Organizacijos ataskaita apie situaciją Kryme. Dokumente yra kalbama apie tai, kad situacija žmogaus teisių srityje okupuotame pusiasalyje „ženkliai suprastėjo“. Ataskaitoje minimi žmonių dingimai, kankinimai, bausmės be teisėto ir sąžiningo teismo proceso, Ženevos konvencijos ir tarptautinės teisės pažeidimai. Žinoma, Ukrainos atstovai apie Kryme vykdomas represijas jau kalba nuo pat pirmųjų pusiasalio okupacijos dienų. Tačiau šioje ataskaitoje pirmą kartą pavartojamos tam tikros reikšmingos sąvokos, kurių ankstesniuose oficialiuose tarptautiniuose su Krymu susijusiuose dokumentuose nebuvo. Rusija yra oficialiai kaltinama humanitarinės teisės pažeidimais.
Užėmusi Ukrainos teritorijas, Rusijos Federacija ėmėsi įvedinėti Kryme savo valdžią ir savo tvarką. Tai, kaip ji tai darė, iš tarptautinės teisės požiūrio, jau savaime yra nusikalstama. Būtent Rusijos viešpatavimo įvedimas, prievarta primestos rusų taisyklės ir įstatymai yra žmogaus teisių situacijos blogėjimo pusiasalyje pagrindinė priežastis. JTO ataskaitoje skelbiama: „Prievarta primestą pilietybę okupuotos teritorijos gyventojams galima sulyginti su prievartine ištikimybės priešiškai valstybei priesaika, kas yra draudžiama Ženevos konvencijos.“ Ataskaitoje taip pat pažymima, kad Rusijos priimtas savavališkas nutarimas dėl automatinio rusų pilietybės Krymo gyventojams suteikimo yra „ne tik tarptautinės humanitarinės teisės normų pažeidimas, bet ir kelia visą eilę klausimų iš tarptautinių žmogaus teises ginančių įstatymų aspekto“.
Pabandysiu paaiškinti, kame problema. Rusiško paso ir pilietybės atsisakymas Krymo gyventojui reiškia atsisakymą gyventi pilnavertį gyvenimą. Ataskaitoje nurodoma, kad tokie žmonės „negali turėti dirbamos žemės nuosavybės, balsuoti rinkimuose ar kelti savo kandidatūrą, oficialiai priklausyti religinei bendruomenei, pateikti prašymą surengti viešą susibūrimą, eiti bet kokias pareigas valstybiniame sektoriuje ar pusiasalyje perregistruoti savo asmeninį automobilį“. Neturintys rusiško paso asmenys negali naudotis garantuotomis medicinos paslaugomis, perrašyti pagal naują tvarką ir reikalavimus teisę į nuosavybę įrodančių dokumentų. Jei toks asmuo turėjo sutartį dėl žemės sklypo ar nekilnojamojo turto nuomos, neturint rusiško paso sutarties galiojimas automatiškai netrūksta, o sutartis netenka juridinės galios. Gyvenusieji valstybiniame, komunaliniame ar žinybiniame būste netenka teisės naudotis patalpomis. Dar daugiau – visi naujosios pilietybės atsisakę Krymo gyventojai privalo kas 90 dienų išvykti iš pusiasalio ir ne pusiasalio teritorijoje praleisti mažiausiai tris mėnesius. Visą gyvenimą Kryme pragyvenę žmonės, atsisakę šalies okupantės pilietybės, buvo paversti „valkatomis“. Jie priversti kursuoti pirmyn atgal per administracinę demarkacinę liniją. Trys mėnesiai ten, trys mėnesiai čia. Nieko nuostabaus, kad dauguma tokių žmonių nusprendė parduoti visą savo turtą ir visam laikui išvykti iš Krymo. Priverstinė migracija – t.y., sąlygų, priverčiančių žmones išvykti iš okupuotos teritorijos, sudarymas – tai dar vienas nusikalstamas reiškinys, vykęs ir tebevykstantis Kryme. Pasak JTO ataskaitos, Rusijos pilietybės neturintys žmonės, turintys leidimą ir teisę gyventi Kryme, dabar yra „netekę svarbių teisių“ ir „neturi lygybės prieš įstatymą“.
Nuo pat Krymo aneksijos pradžios pusiasalyje pradėtas vykdyti „teismo sprendimų suderinimas“. Rusija iš naujo nuteisė žmones už nusikaltimus, už kuriuos šie jau buvo nuteisti ir jau atliko bausmes. „Įtariamiesiems buvo pateikti kaltinimai, o kai kuriems net ir paskelbti nuosprendžiai, dėl veiksmų, padarytų iki Rusijos Federacijos įstatymų įsigaliojimo Krymo teritorijoje, kas prieštarauja draudimui taikyti baudžiamąją atsakomybę atgaline tvarka, įtvirtintame tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose ir humanitarinės teisės susitarimuose.“ Pakartotinai teisti už tą patį nusikaltimą yra neteisėta. Tačiau ir tai dar ne viskas. Iki tol Ukrainos teisingumo sistema krymiečius teisė remdamasi nukentėjusiųjų pareiškimais. O štai po nuosprendžių peržiūrėjimo ir „teismo sprendimų suderinimo“, pakartotinų nukentėjusiųjų ieškinių Rusijos teismams kažkodėl neprireikė. T.y., Rusijos Federacija uzurpavo teisę ir Ukrainos piliečius pakartotinai teisė taip, lyg nukentėjusysis šiuo atveju būtų buvusi pati Rusijos Federacijos vyriausybė. „Savavališkas asmenų sulaikymas yra draudžiamas tarptautinės humanitarinės teisės“, – pabrėžiama JTO ataskaitoje.
Ypatinga vieta JTO dokumente tenka represijoms ir baimės atmosferai, įsivyravusiai po pusiasalio okupacijos. „Galima tvirtinti, kad minėtos konvencijos [Tarptautinės konvencijos dėl visų asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo] valstybėms pavestos pareigos priklauso taip vadinamos įprastosios tarptautinės teisės sferai, kurios normų laikytis privalo ir Ukraina, kuri yra ratifikavusi šią konvenciją, ir Rusijos Federacija, kuri to nėra padariusi. Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro tarnyba pažymi precedentą Europos žmogaus teisių teismo praktikoje, kuris įtvirtino, kad okupacinė valdžia yra atsakinga už teisės į laisvę ir asmeninę neliečiamybę pažeidimus, kai valdžios institucijos neišsiaiškina savo okupuotoje teritorijoje pradingusių asmenų likimo ir buvimo vietos“, – pabrėžiama dokumente.
Nuo pat pradžių rusų propaganda skleidė mitą apie neprievartinį Krymo prisijungimą, o reikalingą „juodą darbą“ atlikti paliko tokioms nevyriausybinėms struktūroms, kaip „Krymo savigyna“. Prievartinis lojalumo Rusijos valdžiai primetimas Krymo gyventojams savotiškai pasidalino į dvi kryptis: neteisėti teismai, kuriems Rusijos Federacija net nebandė suteikti teisėtumo iliuzijos ir neteisminiai susidorojimai. Rusijos valdžia Kryme veikia savo pamėgtu būdu: „tai ne mes“, „mūsų ten nėra“. Po situacijos analizės iš tarptautinės teisės ir žmogaus teisių konvencijų perspektyvos, Rusijos valdžiai lieka vis mažiau šansų išvengti atsakomybės už savo veiksmus.
Ataskaitos paskelbimas sutapo su trijų labai garsiai nuskambėjusių teismo procesų Kryme pabaiga. Kalba eina apie Achtemą Čijgozą, Nikolajų Semioną ir Ilmį Umerovą. Krymo žmogaus teisių apsaugos misija paviešino analizę, kurioje sakoma, kad Čijgozo byloje „užfiksuota precedento neturinti, net okupuoto Krymo mastais, Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimų gausa“. Jo bylos procese buvo pažeistas 5-asis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnis „Teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę“ ir 6-asis straipsnis „Teisė į sąžiningą teismo procesą“. Čijgozas nė karto negalėjo dalyvauti nė viename savo bylos svarstyme. Vietoj to, jis buvo priverstas „dalyvauti“ savo teismo procese videokonferencijos formatu. Iš šimtų teisme apklaustų „nukentėjusiųjų“ ir „liudininkų“, praktiškai niekas nedavė parodymų prieš Čijgozą. Jo kaltės fakto nepatvirtino niekas, išskyrus „slaptus liudininkus“ ir vieną asmenines sąskaitas su Čijgozu suvesti norėjusį asmenį. Nepaisant to, Achtemas Čijgozas buvo nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant sustiprinto režimo kolonijoje.
Žmogaus teisių gynėjai tikina, kad visas šis teismo procesas – tai vienas didelis nusikaltimas. Pasak jų, šio teismo proceso metu buvo pažeistas 7-asis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnis „Bausmė turi būti skirta išimtinai pagal įstatymus“. Mitingas, už kurio organizavimą buvo nuteistas Čijgozas, vyko 2014 metų vasario 26 dieną – t.y., vyko Ukrainos dalimi buvusiame Kryme ir buvo teisėtas. Tuo metu, net pačios Rusijos Federacijos prisipažinimu, okupuotame Kryme dar nebuvo įvesti Rusijos įstatymai. Vadinasi, tam, kad nuteistų Medžliso lyderį, šalis okupantė pažeidė savo pačios įstatymus. Kodėl? Kaip sakė Ilmis Umerovas: „Išdavikai teisia patriotus“. Be įvairių Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnių, Čijgozo nuosprendis taip pat pažeidžia ir 64 Ženevos konvencijos straipsnį, draudžiantį taikyti baudžiamąją šalies okupantės teisę okupuotose teritorijose.
Labai iškalbingi yra ir Nikolajaus Semionos ir Ilmio Umerovo teismo procesai. „Radio Svoboda“ („Laisvės radijo“) žurnalistas buvo nuteistas už straipsnį, paskelbtą ukrainietiškoje interneto svetainėje, kuri Kryme yra blokuojama. Teismo nutarimu Nikolajui Semionai uždrausta trejus metus užsiimti bet kokia visuomenine ar viešąja veikla, įskaitant žurnalistiką. Jei jis toliau bendradarbiaus su bet kokios pasaulio šalies žiniasklaida ar skaitys paskaitas tarptautinėse konferencijose – jam gresia 3 metų laisvės atėmimo bausmė.
Analogiškai persekiojamas yra ir regioninio Medžliso lyderis Ilmis Umerovas. Jo nuosprendyje taip pat yra įtrauktas profesinis draudimas. Ilmis Umerovas buvo prievarta uždarytas į psichiatrijos ligoninę už Ukrainos televizijos kanalo eteryje išsakytą nuomonę, kad Rusijos įvykdyta Krymo aneksija yra neteisėta. Prokuratūra teisme pasiekė, kad jam būtų paskirtas nuosprendis – lygtinis paleidimas ir 3 metų draudimas užsiimti visuomenine ir pedagogine veikla. Umerovui uždrausta mokyti. Priešingu atveju – kalėjimas. O jei jis būtų kepėjas, jam uždraustų kepti duoną? Lygtinis paleidimas su draudimu užsiimti savo profesine veikla, nes kitaip gresia kalėjimas – tai yra sovietmečiu paplitusios susidorojimo su nepatogiais asmenimis praktikos sugrįžimas.
20 metų laisvės atėmimo bausme nubaustas ukrainiečių kino režisierius Olegas Sencovas viename iš teismo posėdžių pasakė: „Aš ne pastatas, kad mane būtų galima parduoti su žemės atkarpa. Aš Ukrainos pilietis!“
JTO ataskaitoje pirmą kartą tiesiogiai kalbama apie šią okupaciją kaip nusikaltimą prieš milijonus žmonių. Pagrobimai, nužudymai, grasinimai pastatyti į tą pačią eilę su politikų ir visuomenininkų teismais. Pirmą kartą tarptautiniame lygmenyje yra pareikšta, kad nusikalstama aneksija išprovokavo masinį okupacijoje atsidūrusių ukrainiečių pasipriešinimą. Ženevos konvencija yra kitas žingsnis kovojant su didžiuliu Rusijos Federacijos daromu teisės pažeidimu Kryme. Tai yra tiesus kelias į Hagą.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
