Naujųjų metų išvakarėse amerikiečių laikraštis „The Wall Street Journal“ išspausdino ukrainiečio milijardieriaus Viktoro Pinčiuko straipsnį, pavadintą „Ukraina turi priimti skausmingus kompromisus vardan taikos su Rusija“. Buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos žentas rašo, kad „realistiškais“ dabartinės susiklosčiusios situacijos sprendimais, tarnaujančiais 40 milijonų ukrainiečių interesams, galėtų tapti: bet kokių Ukrainos stojimo į Europos Sąjungą ir NATO perspektyvų atsisakymas, okupuotų Donbaso rajonų integracija pagal Rusijos scenarijų (pirmiausia rinkimai, o tik paskui regiono saugumas), o Krymas „neturėtų būti kliūtis priimti sprendimą nutraukti karą rytuose sąžiningais pagrindais“. Be to, iniciatyvą turi parodyti Ukraina, tikina Pinčiukas. „Ukraina turi Rusijai pateikti realistinius ir detalius pasiūlymus pagal visus šiuos punktus. Mes taip pat privalome duoti aiškiai suprasti, kad sutinkame su tuo, kad mums artėjant prie sprendimo, užtikrinančio laisvą, suvienytą, taiką ir saugią Ukrainą, Rusijai būtų panaikintos sankcijos“, – rašo oligarchas.
Šis straipsnis – tai savotiškas pasiūlymas naujai išrinktam Amerikos prezidentui. Pinčiukas rašo: „Mums taip pat neramu, kad tuo metu, kai Europoje plinta prieš politinį elitą nukreipti judėjimai, įvairiose kontinento vietose vykstančiuose rinkimuose į valdžią ateina lyderiai, kurie sieks susitarti su Kremliumi.“ Ir iš karto pateikia savąjį receptą: „Vietoj to, kad vis garsiau šauktumėmės pagalbos, mums reikia adaptuotis prie naujos realybės ir padėti mūsų tarptautiniams draugams padėti mums.“
Kitaip tariant, jis ukrainiečiams siūlo sutikti su visomis rusų keliamomis sąlygomis vardan taikos su Rusija atkūrimo ir ekonominių sankcijų panaikinimo: „Naujoji administracija Vašingtone gali tapti galimybe Ukrainai įdėti savo indėlį į Rusijos intervencijos klausimo išsprendimą... Tai gali būti platesnio proceso, kuriame mes taikos labui imamės skausmingo kompromiso, dalis.“
Donaldui Trumpui praktiškai pasiūlomas reikalavimų Ukrainos vyriausybei algoritmas: „prisidėti“ prie Vakarų ir Rusijos suartėjimo. O štai iš šalies agresorės nereikalaujama atsisakyti savo agresyvios okupacinės politikos. Keistas sandoris. Kokia nauda iš jo Ukrainai?
Jokia. Jos šiame pasiūlyme tiesiog nėra. Prieš mus – informacinės agresijos prieš Ukrainą pavyzdys, spaudimas siekti taip vadinamos „prievartinės taikos“. Pastaruoju metu tokių straipsnių randasi vis daugiau. Taip pasaulio politikos veikėjams ir tarptautinei bendruomenei yra sudaromas iliuzinis įvaizdis, kad Ukrainos visuomenėje vyksta diskusija tarp tų, kas yra pasirengę „konstruktyviai taikai“ ir tarp radikalų, nesutinkančių su jokiu dialogu.
Diskusija Ukrainoje iš tiesų vyksta. Tačiau ji neturi nieko bendro su taikos priartėjimu. Juk apie jokį Ukrainos-Rusijos santykių status quo atkūrimą net nėra užsimenama. Ukrainos žemės lieka okupacijoje, kovos nenutrauktos, belaisviai toliau lieka įkaitais. Nėra jokios karo pabaigos. Todėl Ukrainos visuomenėje ir nėra tarpusavio diskusijos tarp: „nepamiršim ir neatleisim“ ir „kas buvo, pražuvo – gyvenkime draugiškai“.
Postringaujama apie tai, ką turi padaryti Ukraina, tuo pat metu visiškai ignoruojant šalies agresorės vaidmenį ir atsakomybę. Ukrainos, Europos ir Amerikos publiką bandoma įtikinti, kad besąlygiškai sutikti su Rusijos reikalavimais yra ne kapituliacija, o pragmatizmo pergalė. Mes susiduriame su elementariu reikšmių ir sąvokų pakeitimu, kai juoda vadinama baltas, o karas – taika.
Rusijos propaganda tikina, kad sankcijos ir atsakomosios sankcijos skaudžiai atsiliepia Vakarų verslininkams ir jų pelnui. Tačiau tai nėra tiesa. Rusijos dalis Europos ekonomikoje yra 3 %. Ją labai lengva pakeisti kitais rinkos segmentais. Visai kitas reikalas yra dujų pramonė. Čia Rusija yra neginčijama lyderė. Tačiau nutraukti dujų tiekimą Europai atsakant į jos sankcijas Rusija taip ir nesiryžo. Ir nesiryš, galite tuo būti tikri.
Rusijos rinka verslą, žinoma, domina. Tačiau ir Rusijos rinkai, nesugebančiai pakeisti iš užsienio importuotų prekių, būtinas ekonominis bendradarbiavimas su Europa ir Ukraina. Susiklostė anekdotinė situacija. Rusija siekia įtikinti vakariečius verslininkus daryti spaudimą savo šalių valdančiajam elitui vardan abipusės ekonominės ir prekybinės naudos, tačiau jos pačios ekonomika yra labiausiai nukentėjusi nuo dvigubo smūgio, jai tekusio dėl politinių Rusijos Federacijos veiksmų. Tai negali nekelti nerimo Kremliui. Juk politinis Putino režimo stabilumas yra tiesiogiai priklausomas nuo ekonomikos.
Antrasis argumentas, kuris yra minimas kalbant apie štai tokią priverstinę kapituliaciją, yra silpna Ukrainos armija, lyginant su Rusijos armija. Tačiau ir čia ne viskas taip paprasta. Rusijos armija, žinoma, yra skaitlingesnė. Ji dvidešimt metų dalyvavo nuolatiniuose karuose tiek savo pačios teritorijoje, tiek užsienyje, po „taikdarystės“ priedanga. O štai vykstant patiems žiauriausiems susidūrimams šalies rytuose, Ukrainos armija, galima sakyti, formavosi „nuo nulio“. Tačiau dabar ji yra pasirengusi kovoti net ir su pranašesnio priešo pajėgomis.
Tačiau šiame kare svarbiausia ne ginkluotoji galia, o motyvacija. Galima net neabejoti, kad tiesioginės ir atviros Rusijos agresijos atveju, ukrainiečiai ir vėl masiškai trauks į kareivių verbavimo punktus, siūlydamiesi į frontą, kaip tai buvo 2014-aisiais metais. O štai Rusijos gyventojai „rusų ginkluotųjų pajėgų pergales“ išgyventi labiau mėgsta spoksodami į televizorius, tikrąją karinę tarnybą deleguodami visokiems „motoroloms“ ir panašiems neaiškiems veikėjams. Rusijos bandymas pradėti prieš Ukrainą jau pilno pajėgumo karą susidurs su pasipriešinimu ir atneš šimtus tūkstančių aukų. Tai konsoliduoja Ukrainos visuomenę ir visiškai supainioja rusus.
O ir Vakarai nebus sužavėti, jei Europos centre pilnu pajėgumu ims kariauti 50 milijonų žmonių turinti šalis, pilna branduolinių reaktorių su 150 milijonų turinčia šalimi, branduolinio klubo nare. Tada jau nori nenori teks kištis. Slopinti, spausti. Beje, slopinti ir spausti ne ką kitą o Kremlių. Nes tokiomis sąlygomis priversti ukrainiečius pasiduoti svetimai valdžiai ir pripažinti pralaimėjimą bus paprasčiausiai neįmanoma. Pozicinio karo perėjimas į kariavimo pilnu pajėgumu fazę šiai dienai neparankus yra būtent Kremliui. Todėl visi raginimai „konstruktyviai derėtis“ milžiniškos karinės Rusijos galios akivaizdoje tėra paprasčiausias šantažas.
Nesunku pastebėti, kad tokių „taikytojų“ nuomone, Ukrainos nuolankumo ir sukalbamumo rezultatas turėtų būti sankcijų Rusijai atšaukimas. Neva tai naudinga visiems – „Verčiau prekiauti, nei kariauti“. Neretai tenka išgirsti ir tokias nuomones, kad pasaulis jau pavargsta nuo visos tos Ukrainos sagos, todėl sankcijos anksčiau ar vėliau bus atšauktos. Tačiau tokiuose pareiškimuose slypi apgaulė. Sankcijų įvedimas, kaip ir jų atšaukimas – tai yra išimtinai Vakarų pozicija. Vakarų pagarbos tarptautinės teisės normoms ženklas.
Tai, kad šiandien Ukraina yra primygtinai įkalbinėjama prisidėti atšaukiant Rusijai paskirtas sankcijas, aiškiai rodo, kad artimiausioje perspektyvoje Vakarų sankcijų politikos sušvelnėjimo nenusimato.
Rusijos propaganda šiandien Ukrainos gyventojams dalina tuos pačiu pažadus, kaip ir nuo Ukrainos problematikos nutolusiems europiečiams. Stulbinančiu būdu prorusiški veikėjai bando sutelkti Ukrainos piliečius, amerikiečius ir europiečius ties sankcijų atšaukimo ir Rusijos dalios palengvinimo idėja. Tikslas, žinoma, kvailas, tačiau konflikto pusių sudėliojimas iš principo yra tikslus. Kare, kurį Rusija pradėjo prieš tarptautinę teisę, Ukraina, Europa ir JAV yra vienoje pusėje.
Viktoras Pinčiukas pasitelkia dar vieną argumentą savo siūlomo kompromisinio plano naudai. „Ukrainiečių, kurie bus išgelbėti, gyvybės yra vertos tų skausmingų kompromisų, kuriuos aš pasiūliau.“ Ir čia mes prieiname prie vieno labai svarbaus momento. Ukrainai ne tik siūloma ne tik nustumti į šoną ir pamiršti savo viltis atkurti teritorinį vientisumą. Jai siūloma nusisukti nuo milijonų jos piliečių, likusių okupuotose teritorijose, mesti juos, kaip kažką nereikšmingo. Tačiau svarbiausia, Ukrainai siūloma atsisakyti jau pasiektų pergalių diplomatijos ir tarptautinės teisės fronte.
2016 metais priimtos tarptautinės rezoliucijos, ypač JTO Generalinės Asamblėjos rezoliucija dėl žmogaus teisių padėties okupuotame Kyme ir Sevastopolio mieste, Ukrainai atveria galimybes faktiškai, o ne deklaratyviai ginti savo piliečius. Dokumentas visą atsakomybę už tokius nusikaltimus, kaip Krymo totorių persekiojimas, neteisėti suėmimai, pagrobimai, žudymai, priskiria šaliai okupantei – Rusijai. Pareiškimas, kad Krymas „neturėtų būti kliūtis priimti sprendimą nutraukti karą rytuose“, faktiškai reiškia, kad vardan sankcijų Rusijai panaikinimo ir Rusijos įtakos okupuotuose Donbaso rajonuose išlaikymo, Ukrainai reikia nustoti užsiiminėti savo piliečių okupuotame Kryme teisių ir laisvių apsauga.
Realiai įgyvendinti tokį „taikos planą“ paprasčiausiai neįmanoma. Vien įtarimas sąmokslu į Ukrainos miestų gatves išves tūkstančiai žmonių. Kremliui masinės akcijos yra palankios, todėl jis visomis išgalėmis siekia kuo didesnių pilietinių neramumų, pajėgių sugriauti Ukrainą iš vidaus. Todėl nuolat ir yra kuriami patys įvairiausi pasaulio elito sąmokslo prieš Ukrainą „įrodymai“.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
