Menininkas, kuris žinomas kaip Andy Warholas, gimė vardu Andrew Warhola 1928 metais, rugpjūčio 6 dieną, Pitsburge, Pensilvanijoje. Jo tėvai, Andrejus ir Julia Warhola, iš dabartinės Slovakijos imigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, dar prieš gimstant Andrew.
Jie užaugino tris sūnus katalikiško mokymo aplinkoje. Andrew vaikystėje dažnai sirgdavo ir buvo prikaustytas prie lovos, todėl daug piešė ir kolekcionavo įvairias fotografijas, paveikslėlius. Kai jam buvo vos 13, jo tėvas žuvo per nelaimingą atsitikimą. Baigęs vidurinę mokyklą,Warholas studijavo komercinį meną Karnegio technologijos institute (Carnegie Institute of Technology), kuris vėliau buvo pervadintas Karnegio Melono universitetu (Carnegie Mellon University). 1949 metais Andrew baigė universitetą ir išsikraustė į Niujorką, kur dirbo iliustravimo ir reklamos srityje viename leidinyje, pradėjo pasirašinėti ne savo pavarde Warhola, bet trumpiniu „Warhol“. Jo motina prisijungė prie jo gyvenimo Niujorke 1952-aisiais, kur dvidešimt metų gyveno su savo sūnumi, kol pabaigė savo gyvenimo dienas.
6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais Warholas sulaukė nemažai dėmesio dėl savo piešimo stilistikos, vėlesnės fotografijos, filmų, instaliacijų ir daugiaformačių parodų. 7-ajame dešimtmetyje Warholas netgi buvo pašautas šalia savo dirbtuvių. Po sužeidimo Andriew toliau tęsė savo veiklą ir kūrė nuostabius viršelius, televizijos programas, tęsinius esamiems paveikslams. Atėjo jo šlovės valanda.
Jis netikėtai mirė 1987 metais, vasario 22 dieną, per įprastinę operaciją.
Praėjo jau beveik trys dešimtmečiai nuo menininko mirties. Jo menas padarė didelę įtaką visuomenei tiek savo populiariais kūriniais, tiek tematika, su kuria grūmėsi ir kurią tyrinėjo.
„Warholas yra pripažintas kritikų ir meno istorikų dėl savo sugebėjimo išreikšti tokias sudėtingas modernios visuomenės problemas ir vyraujančias tendencijas: garsenybes, politiką, mirtį, religiją, aistrą, kapitalizmą“, – sako Jessica Beck, Andy Warholo muziejaus Pitsburge vadovė.
Tvirtas tikėjimas: Warholo tikėjimas buvo svarbi jo šeimyninio gyvenimo dalis, ir jis jį praktikavo kasdien. Pats nelabai mėgo apie tai kalbėti, bet viešai teigė esantis toli gražu ne ateistas. Jo sūnėnas Donaldas pasakojo, kad Andy buvo augintas katalikiškoje aplinkoje ir vaikščiojo į bažnyčią užaugęs. Andy lankydavo kunigą Niujorke, kuris gedėjo jam mirus ir sakė pasiilgsiąs kasdienių jų pokalbių. Warholo muziejuje yra ir religinių objektų, kaip kad šventoji širdis. Warholo šeimai katalikiškas tikėjimas buvo daugiau nei kasdienis praktikavimas, tai buvo integrali jų kasdienio gyvenimo dalis ir stiprybės šaltinis.
Dirbantieji su Warholu taip pat pastebėjo jo gilų tikėjimą ir teigė, jog Warholo tikėjimas buvo tikrai ne vaidyba. Menininko dienoraščiai liudija jo religinius įsitikinimus, jo savanorystę pilstant sriubą benamiams ir jo susitikimą su Jonu Pauliumi II 1980-aisiais, visą jaudulį, kai reikėjo popiežiui paspausti ranką.
Sudėtinga asmenybė. Andy nagrinėjo tokias temas kaip populiarumas, šlovė, vartotojiškumas, seksualumas – tokios temos užvaldė visą likusį pasaulį praėjus porai dešimtmečių po menininko mirties.
Andy Warholas teigė, jog ateityje kiekvienas bus populiarus, ir kiekvieno šlovė truks apie penkiolika minučių. Jis nuspėjo, kad bus pradėti filmuoti gyvenantys žmonės, tai, ką mes dabar įvardijame kaip realybės šou. Tai, ką panašaus kūrė Warholas, tuo metu nebuvo populiaru, tai buvo vertinama kontroversiškai ir sunkiai suvokiama.
Menininkas nuolat ieškojo savo identiteto – tarsi egzistavo dvi atskiros asmenybės – Andrew Warhola ir Andy Warholas. Jam kartais būdavo sunku surasti tikrąjį savo veidą, todėl jis nuolat ieškojo.
Andy Warholas nesijautė visai gerai būdamas savimi, todėl jis vis tęsė savo identiteto paieškas. Andy Warholas buvo tarsi meno kūrinys, kurį sukūrė Andrew Warhola. Jis save laikė meno kūriniu, o žmonėms leisdavo sukurti jo gyvenimui naratyvą. Menininkas buvo įsitikinęs, jog svarbiausia išlaikyti populiarumą yra dėmesys – nesvarbu, ar teigiamas, ar neigiamas.
