Būsimasis Amerikos prezidentas gaus labai svarbią užduotį – patvirtinti arba pakeisti karinę strategiją, pagal kurią jau dvejus metus esame sutelkę pastangas į pajėgų didinimą Europoje, po to, kai Jungtinės Valstijos tolygiai mažino jų skaičių po Šaltojo karo.
Toks pajėgų didinimas tapo atsaku į nerimą dėl stiprėjančios Rusijos, kurią Pentagono elitas pavadino pagrindine globaline grėsme po 2014-ųjų Maskvos intervencijos Ukrainoje.
Dabar dalis labai svarbių šios naujos strategijos planų sukasi apie rotuojančios iš 5 000 karių sudarytos brigados su karui paruoštais tankais ir artilerija dislokavimą kontinente nuolatinei tarnybai bei išlaidų misijai padidinimą keturis kartus iki $3,4 mlrd. ateinančiais metais.
Nuo Ukrainos konflikto pradžios santykiai tarp NATO ir Rusijos nugrimzdo į žemumas, nematytas nuo pat Šaltojo karo pabaigos. Artimi susidūrimai tarp rusų ir amerikiečių pajėgų ore ir jūroje tapo vis dažnesni, o nerimas dėl karinės eskalacijos smarkiai išaugo.
Būsimasis prezidentas privalės nuspręsti, ar europietišką kampaniją vykdyti toliau, ją praplečiant, ar pradėti jos mažinimą. Štai respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas jau dabar garsiai abejoja šios europietiškosios strategijos nauda. Jis yra sakęs, kad JAV interesams geriau būtų tarnaujama partnerystėje su Rusija kovoje prieš islamiškąjį terorizmą, o ne su ja pešantis – ypač dėl tokių Europos vietų kaip Ukraina, kurios nėra NATO aljanso dalis. Trumpas taip pat pagrasino sumažinti JAV paramą NATO, jeigu Europos sąjungininkės neskirs didesnės savo biudžetų dalies bendram saugumui užtikrinti, ir yra žinoma, kad JAV pareigūnai tuo skundžiasi jau ne vienerius metus.
Tuo tarpu demokratė Hillary Clinton, kaip ir didelė dalis respublikonų partijos saugumo pareigūnų, baiminasi bet kokio NATO aljanso susilpnėjimo.
JAV misijos stiprinimas
Šaltojo karo metu Europoje tarnavo apie 300 000 karių, tačiau 25-erius metus trukęs jų skaičiaus mažinimas lėmė, kad dabar tas pajėgas sudaro 62 000 JAV kariškių. Pastaraisiais metais netgi buvo laukiama dar didesnio jų mažinimo ir biudžeto apribojimo, Europoje nematant jokios akivaizdžios grėsmės.
Rusijos intervencija Ukrainoje sukėlė nerimą NATO sąjungininkėms rytų Europoje bei pakeitė Pentagono požiūrį į Europą, gynybos departamentui ėmus stiprinti savo misiją su dar daugiau rotuojančių pajėgų, karinių vienetų ir ginkluotės.
Sustiprinta JAV misija yra dalis „Europos užtikrinimo iniciatyvos“, pradėtos 2014 m., tokiu būdu siekiant įlieti karines lėšas bei pajėgas į Europą. Tarp tokių pastangų yra treniruočių bazių suformavimas ties rytine Europos dalimi, nuo Baltijos šalių iki Bulgarijos, bei patruliavimo sustiprinimas iš Islandijos bazės ir Oro pajėgų patrulių skaičiaus didinimas. JAV tikslas yra aiškus: nuraminti sąjungininkes, besibaiminančias Rusijos intervencijos, ir pasiųsti aiškų signalą tiesiai Maskvai.
Dar daugiau JAV pajėgų apkarpymų Europoje gali pasiųsti atvirkštinį signalą sąjungininkėms ir Rusijai. Tuo tarpu perdėtas jų skaičiaus didinimas gali paaštrinti įtampą su rytine supervalstybe ir galimai pakenkti bandymams bendradarbiauti su Maskva kitose srityse, įskaitant svarbią kovą prieš „Islamo valstybės“ grupuotę Vidurio Rytuose.
„Pagrindinis klausimas yra tas, kaip mums užtikrinti stiprią karinio saugumo struktūrą, kuri efektyviai atbaidytų Rusiją nuo nuotykių ieškojimo, bet tuo pačiu nepradėtų užburto rato, kuomet jie daro vieną dalyką, o mes padarome kitą, taip vis didindami konfrontacijos grėsmę? – sako Jamesas Collinsas, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje. – Tai sudėtinga užduotis.“
Šis klausimas atnaujino senus debatus dėl Amerikos vaidmens pasaulyje, NATO svarbos, bei JAV interesų limito, o debatų tonas aštrėjo sulig šių metų prezidentine JAV kampanija.
Rusija nenusileidžia
Dar prieš Trumpui iškylant kaip kandidatui, du prezidento Baracko Obamos gynybos sekretoriai įspėjo, jog Amerikai atsibodo vienai nešti visos Vakarų gynybos naštą. Prieš dvejus metus gynybos sekretorius Chuckas Hagelis įspėjo, jog JAV indėlis į NATO „išlieka smarkiai neproporcingas“. 2011-aisiais Hagelio pirmtakas Robertas Gatesas pasakė NATO, kad „nemaloni realybė“ yra ta, jog Kongresas ir JAV visuomenė nenori „leisti vis daugiau brangių lėšų dėl tų šalių, kurios akivaizdžiai nėra pasiryžusios skirti atitinkamų resursų savo pačių saugumui“.
Jungtinių Valstijų pagrindinis tikslas yra pasiųsti žinią savo sąjungininkėms ir Rusijai, kad šalis bus pasirengusi atsakyti su jėga, jeigu Maskva ir toliau testuos aljanso ryžtą. Būtent todėl JAV ir kitos NATO šalys jau paskyrė nedideles pajėgas Baltijos šalyse ir Lenkijoje – tarptautinius batalionus, kurie į kiekvieną šalį atvyks ateinančiais metais. Net nedidelis skaičius amerikiečių pajėgų ties fronto linija yra labai aiškus signalas Maskvai.
Rusijos veiksmai Ukrainoje dar labiau sustiprino diskusijas šia tema. Po to, kai protestų Ukrainoje metu buvo nuverstas prorusiškų pažiūrų prezidentas, Maskva pasiuntė į šalį savo pajėgas ir prisijungė Krymo pusiasalį bei surengė ginčytiną referendumą, kuriame krymiečiai nubalsavo už prisijungimą prie Rusijos. Prorusiškai nusiteikę rytų Ukrainos gyventojai sukilo prieš Kijevo vyriausybę ir įkūrė nepriklausomas minivalstybes, o, JAV ir sąjungininkų teigimu, tą žingsnį paskatino Rusija, tokiu būdu pažeisdama tarptautines taisykles.
NATO priklausančios rytų Europos šalys ėmė baimintis, kad Rusija panašias taktikas gali panaudoti ir prieš jas. JAV karinė misija Europoje, kuri tuo metu buvo tolygiai mažinama, sulaukė svarbaus pastiprinimo. Vis dėlto, aljanso kritikai suskubo piktintis, jog Jungtinės Valstijos yra traukiamos į nereikalingą konfrontaciją. Dauguma jų tiki, kad NATO padarė esminę klaidą, padidindama misiją tose rytų Europos vietose, kurias kažkada kontroliavo sovietai, prieš Sovietų Sąjungai žlungant 1991 m.
Tedas Galenas Carpenteris, kariuomenės analitikas iš libertariškos nevyriausybinės organizacijos Vašingtone „Cato Institute“, rašo, jog vienintelė išeitis iš šios „ilgametės erzinančios dinamikos“ yra tolygiai atitraukti visas JAV antžemines pajėgas iš Europos ir drastiškai sumažinti ten tarnaujančias Oro pajėgų ir jūrų laivyno pajėgas.
Tačiau užduotis pasverti visas rizikas Europoje priklausys tik nuo to, kas kitas užims Baltuosius rūmus. Taip pat būsimasis JAV prezidentas turės įvertinti grėsmes ir kitur – islamiškąjį terorizmą, Iraną, Šiaurės Korėją ir Kiniją.
„Nėra jokios abejonės dėl to fakto, kad Rusija bando padidinti savo įtaką tam tikrose Europos dalyse, tačiau, kalbant apie tai, kas sukeltų daugiausiai žalos, „Islamo valstybės“ grupuotė yra kur kas didesnė problema, - sako Lawrence‘as Korbas, buvęs gynybos vicesekretorius žmogiškųjų pajėgų reikalams. – Bent jau man tai atrodo kur kas svarbesnė dabartinė grėsmė, nors, vertinant iš platesnės perspektyvos, pavojų kelia ir Rusija su Kinija.“
Atlanto ryžtas
Kol kas Jungtinės Valstijos yra pasiekusios tam tikrą balansą, teigia kai kurie ekspertai, dalį pajėgų skirdamos rytų Europai per išbarstytas nedidelių kariuomenės vienetų rotacijas, padidintą patrulių skaičių tokiose vietose kaip Juodoji jūra, ir dažnesnį Oro pajėgų patruliavimą regione.
Rusija į tai reagavo su įtūžiu, ir tokius veiksmus vadina pavojinga provokacija bei grasina į juos atsakyti su savo pajėgų stiprinimu.
Per pastaruosius dvejus metus Jungtinės Valstijos vis didino resursus besitęsiančiai „Atlanto ryžto“ kampanijai, kuria siekiama nuraminti sąjungininkes ties Rusijos siena ir pasiųsti signalą, kad NATO teritorija Maskvai nėra prieinama. Šioms pastangoms per tuos dvejus metus buvo skirta beveik $2 mlrd.
Tačiau, kad ir ką skelbtų NATO apie planus padidinti pajėgas rytuose, Rusija vis dar turi nepralenkiamą pranašumą skaičiais, galimybėmis ir geografija. Nepaisant Rusijos protestų ir kalbų apie atsakomuosius veiksmus, didžioji dalis jos pajėgų judėjimo pastebima į rytus ir pietus, o ne link NATO teritorijų, teigia ekspertai.
Jungtinių Valstijų pagrindinis tikslas yra pasiųsti žinią savo sąjungininkėms ir Rusijai, kad šalis bus pasirengusi atsakyti su jėga, jeigu Maskva ir toliau testuos aljanso ryžtą. Būtent todėl JAV ir kitos NATO šalys jau paskyrė nedideles pajėgas Baltijos šalyse ir Lenkijoje – tarptautinius batalionus, kurie į kiekvieną šalį atvyks ateinančiais metais. Net nedidelis skaičius amerikiečių pajėgų ties fronto linija yra labai aiškus signalas Maskvai.
Vis tik, kariniuose rateliuose diskutuojama, ar Jungtinės Valstijos turi pakankamai pajėgų Baltijos šalių regione. Įvairios karinės simuliacijos rodo, kad Rusija lengvai pajėgtų įžengti į tas šalis ir jas užimti.
Kai kurie analitikai teigia, kad kelių brigadų pasiuntimas į regioną padėtų atremti bet kokią Rusijos ofenzyvą ir atbaidytų Maskvą nuo agresijos. Tačiau kritikai tikina, kad toks pajėgų dislokavimas yra beprasmis, kadangi apskritai labai mažai tikėtina, jog Maskva bandytų tiesiogiai konfrontuoti su JAV vadovaujama NATO.
„Rusija pakeitė savo metodus ir atsisakė integracijos į Europą planų bei nusprendė eiti savo keliu, nusistatyti savus tikslas, ir tapti alternatyvaus modelio lydere, - sako Collinsas. – Būsimojo JAV prezidento administracija, kad ir kas juo taptų, privalės iš naujo nustatyti, kaip mums reaguoti į tokius naujus santykius tarp Rytų ir Vakarų.“
