Prezidento elgesys kelia nerimą daugeliui žmonių. Nuo imigracijos krizės prie sienos su Meksika iki Mesopotamijos Islamo valstybės kilimo, Barackas Obama atrodo atitolęs. Kai jis vis dėlto nusprendžia pertraukti savo nesibaigiančias golfo serijas, lėšų rinkimo kampanijas ir pozavimą fotografams, tai dažniausiai tam, kad padarytų dar vieną nepaveikų, mechanišką, beveik priverstinį pranešimą.
Kalbant apie Ukrainos situaciją, jo atitolimas ir monotoniška retorika byloja vos ne apie visišką atsiribojimą. Jo ambasadorė Jungtinėse Tautose Samantha Power abejingai pasmerkia Rusiją. Obama perspėja, kad „nedarytume skubotų išvadų neturėdami visų faktų“, lyg šiuo atveju faktai (Vladimirui Putinui pavaldūs asmenys numušė civilį lėktuvą) keltų nors kokių abejonių.
Dauguma apžvalgininkų aiškina prezidento atitolimą iš psichologinės pusės, sakydami, kad jis tiesiog pasidavė – nuviltas pasaulio jis tiesiog atsitraukė.
Galbūt. Tačiau pabandykime pasvarstyti alternatyvią teoriją, kuri leidžia taip nenuvertinti prezidento. Obamos pasyvumas kyla iš idėjos. Kai Obama sako, kad Putinas su savo elgesiu Ukrainoje atsistojo į neteisiąją istorijos pusę, jis tiki tuo, ką sako. Jis paniekinamai žiūri į praktinę politiką, nes tiki, jog primityvios XIX a. menančios sąvokos kaip užkariavimas yra autodestrukcinės ir ilgainiui save susinaikina.
„Moralinės visatos skliautas yra ilgas, tačiau jis linksta teisingumo link,“ – taip skamba vienas mėgstamiausių Obamos posakių. Ilgalaikėje perspektyvoje neteisybė ir agresija neatsiperka. XX a. Sovietų imperija sužlugo, o visai neseniai pamatėme, kaip ilgainiui buvo likviduota tai, ką JAV pasiekė Irake ir Afganistane. Viską anksčiau ar vėliau uždengia laiko smiltys.
Ar pamenate, kaip Ukrainos krizės pradžioje Obama bandė nutiesti Putinui „išėjimo kelią“ iš Krymo? Kad ir kokia absurdiška idėja tai būtų, Obama greičiausiai buvo nuoširdus. Jis iš tiesų manė, kad gelbėtų Putiną nuo jo paties, nes Krymas prieš Rusiją atsisuktų tik ilgalaikėje perspektyvoje.
Jei tikrai tuo tikite, tai galingi ir galimai rizikingi JAV atsakomieji veiksmai yra nereikalingi. O tai paaiškina viską: juokingai menkas Obamos sankcijas, sprendimą neagituoti bailios Europos, atsisakymas Ukrainai tiekti ginklus, kai ši to maldavo.
Numuštas civilis keleivinis lėktuvas iš pažiūros pateisino Obamos pasyvumą. „Smurtas ir konfliktas neišvengiamai veda nenumatytų pasekmių link“, - aiškino Obama. Matot? Kai žaidi su ugnimi, nudegi pats. Dabar pasaulio nuomonė apie Putiną bus neigiama.
Na ir kas? – klausiame mes. Pasaulio nuomonė pati savaime yra bereikšmė: nepatvari, efemeriška, o jei lyderių nemobilizuojama, tai ir bejėgė. Istorija pati nieko neišsprendžia. Jai reikia vykdytojų.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel vis dar nenori rizikuoti Vokietijos ir Rusijos prekybiniais santykiais. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as neatsisako minties pristatyti Mistral klasės kovinių malūnsparnių lėktuvnešį į Rusiją. O Obama kalba apie ateities „kainą“, jei Rusija tęs savo veiksmus – kaip sugedusi plokštelė, dar nuo Krymo krizės pradžios kartojanti nieko nereiškiančius žodžius.
O gal Obama manė, kad 298 nekaltų žmonių kraujas privers Putiną pasigailėti ir sustoti? Priešingai. Putino atsakas buvo begėdiškas ir atviras priešinimasis: jis viską neigė ir surengė didelę fabrikacijų, melo ir sąmokslo teorijų, kaltinančių JAV ir Ukrainą, kampaniją.
Putinui nusispjaut į pasaulio nuomonę. Jam rūpi jo šalies nuomonė, kuris vis gerėja: nuo įvykių Kryme, jo prezidentavimą teigiamai vertina daugiau nei 80 proc. gyventojų. O tai jį dar labiau drąsina. Trečiadienį jo pavaldiniai numušė dar du lėktuvus – taip parodant pasauliui vidurinį pirštą ir pareiškiant, kad jo kampanija tęsiasi.
Tikras JAV prezidentas suteiktų Kijevui reikalingų ginklų, pritaikytų tikras, realią žalą atnešančias sankcijas Maskvai, atnaujintų mūsų centrinės Europos priešraketinės gynybos sistemą ir pasakytų reiganišką kalbą, paaiškinančią, kodėl tai yra daroma.
Obama to nedaro. O kam? Juk jis – teisingoje istorijos pusėje.
Žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje „neteisingoji“ pusė pralaimės. Tačiau istorija vyksta čia ir dabar. Sovietai turėjo tik 70 metų, Hitleris – vos 12. Tačiau to pakako išžudyti milijonus ir nusiaubti visą žemyną. Vieną dieną ateis ir Basharo al-Assado galas. Tačiau iki tol jis nužudys mažiausiai 100 tūkstančių žmonių. Jei viską paliekame sutvarkyti ir išspręsti istorijos tėkmei, koks tada apskritai yra politikos ir lyderystės tikslas?
