Liepos 20-ąją sprogus automobiliui žuvo žurnalistas Pavlas Šeremetas. Policija jo žūtį laiko „suplanuota žmogžudyste, įvykdyta būdu, keliančiu pavojų daugybei žmonių“. Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad preliminariai svarstomos keturios pagrindinės nužudymo motyvų versijos: profesinė veikla; santykių priešiškumas ar asmeniniai motyvai; rusų pėdsakas (situacijos destabilizacija); pasikėsinimas į portalo „Ukrainos tiesa“ vadovę Oleną Pritulą, kuriai priklausė minėtasis automobilis.
Pirmas į akis krentantis dalykas – tai nusikaltimo demonstratyvumas ir iki jo įvykusių keistų sutapimų virtinė. Nerimą kelia tai, kad nepaisant ankstyvo meto (7:30 val. ryto) netoli nuo nusikaltimo vietos buvo „17 kanalo“ filmavimo grupė, likus valandai iki sprogimo atvykusi „imti interviu iš Kijevo mero Vitalijaus Kličko“. Įtarimų kelia keista „intuicija“, dėka kurios šio kanalo atstovai jau buvo atsidūrę greta kitos nusikaltimo vietos – namo, kurio kieme buvo nušautas rašytojas Olesis Buzina. O kai buvo paviešintas vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip dar gyvas Pavlas Šeremetas yra traukiamas iš automobilio, ukrainiečių pasipiktinimui nebuvo galo. Kanalo žurnalistams buvo priminta ir prorusiška pozicija, ir gandai, kad šios televizijos savininkas yra prorusiškų pažiūrų Ukrainos politikas Viktoras Medvedčiukas, ir tas pats Buzina.
Į įsiliepsnojusį skandalą įsitraukė valdžia. Vidaus reikalų ministro patarėjas Ivanas Varčenko pareiškė, kad „17 kanalo“ žurnalistai yra apklausiami kaip įvykio liudininkai.
„Svarstoma geopolitinė versija, kuri numato rusų pėdsaką. Būtent su tuo susijęs nustatytas kiekis klausimų apie tai, kodėl būtent „17 kanalo“ žurnalistai pirmieji atsidūrė nusikaltimo vietoje, ar jie buvo perspėti, ar žinojo apie tai, kas turi įvykti. Žinoma, kad tyrėjai privalo į tai atkreipti dėmesį“, – sakė jis.
Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenko pranešė, kad prie tyrimo prisijungė ir FTB specialistai. Pasak jo, yra svarstomos visos nužudymo versijos, tačiau pagrindine kol kas laikomas kerštas, siejamas su profesine Šeremeto veikla.
„Jie [FTB specialistai] jau kelias dienas atlieka sprogstamosios medžiagos ekspertizę ir suteikė mums pakankamai svarbių duomenų. Jie taip pat atlieka sprogusio automobilio ekspertizę, o, svarbiausia, jie padėjo mums su vaizdo įrašais iš skirtingų šaltinių, kurie, esu įsitikinęs, padės mums nustatyti pirmuosius įtariamuosius ir identifikuoti juos“, – sakė generalinis prokuroras ir pridūrė: „Artimiausiu metu mes būsime pasirengę svarbiems oficialiems pranešimams su galimomis įtariamųjų nuotraukomis.“
Liepos 22 dieną žiniasklaidoje pasirodė vaizdo įrašas iš stebėjimo kamerų, kuriame matoma, kaip vyras ir moteris deda sprogmenis į automobilį. Vėliau paaiškėjo, kad šis vaizdo įrašas yra operatyvinės tyrimo medžiagos dalis, o jo viešinti teisėsaugos pareigūnai leidimo nedavė. Policija pradėjo tarnybinį tyrimą, kad išsiaiškintų, kas nutekino šį įrašą. Apie tai nacionalinio policijos departamento vadovė Chatija Dekanoidzė pranešė televizijos kanalo „112 Ukraina“ eteryje.
„Vakar daviau įsakymą Kijevo policijos departamento vadui pradėti tarnybinį tyrimą. Noriu dar kartą pabrėžti, kad jei vykdomo tyrimo metu kokia nors to tyrimo medžiaga patenka žiniasklaidai, tai reiškia, kad šis tyrimas automatiškai žengia žingsnį ar kelis atgal. Kai tik yra paviešinama bet kokia su tyrimu susijusi informacija, kurios teisėtvarkininkai nedavė leidimo viešinti, o žmonės ima ją aptarinėti – tai smarkiai trukdo tyrimui“, – pareiškė ji.
Pagrindinis Ukrainos karinės sistemos prokuroras Anatolijus Matiosas „5 kanalo“ eteryje papasakojo, kad Pavlas Šeremetas prieš pat mirtį skrido į Maskvą, kur susitiko su artimu Rusijoje nužudyto opozicijos politiko Boriso Nemcovo bendražygiu. Be to, Mationas pranešė, kad Šeremetas Maskvoje susitiko su buvusiu Viktoro Janukovyčiaus režimo pajamų ir mokesčių ministru Aleksandru Klimenko, kuris yra laikomas faktišku holdingo „Vesti“ valdytoju, kuriame dirbo Šeremetas ir į kurį vyko tą lemtingą rytą.
Su Pavlo Šeremeto žūtimi susijusių versijų, gandų ir sąmokslo teorijų yra tiek daug, kad šiai dienai nė vienas rimtas komentatorius nerizikuoja spėlioti, kas gi galėjo įvykti. Be to, praktiškai visi ekspertai pabrėžia, kad sprogimas buvo suplanuotas taip, kad sukeltų kiek įmanoma platesnį rezonansą visuomenėje. Tam, kad galėtume suvokti to, kas įvyko, specifiką, reikia suprasti, kad sankryža, kurioje įvyko tragedija, yra vieno kvartalo spinduliu nuo „Naujosios policijos“ pastato, Ukrainos saugumo tarnybos valdybos ir vos 200 metrų nuo namo, kuriame gyvena Kijevo meras Vitalijus Kličko. Ši vieta yra taip kruopščiai stebima vaizdo kameromis, kad žmogžudystė buvo įvykdyta vos ne „tiesioginiame eteryje“, per prievartą pavertusi visą pasaulį šio įvykio liudininkais. Tad vienintelis dalykas, dėl kurio šiandien galime drąsiai sutikti – šis nusikaltimas yra provokacinio pobūdžio, o jo tikslas yra skleisti baimę. Kad ir kokie būtų šio nusikaltimo motyvai, užsakovams buvo reikalingas tas efektas, kuris seka po demonstratyvaus susidorojimo su žurnalistu Ukrainos sostinės centre. Rinkdamiesi užpuolimo būdą, jie sąmoningai suteikė jam teroristinio išpuolio bruožų, kai visuomenė tampa ir dalyviu, ir adresatu.
Šiandien visiems kyla klausimas, ar bus ištirtas Pavlo Šeremeto nužudymas. Ar Ukraina pajėgi atrasti kaltuosius ir priversti juos atsakyti už savo nusikaltimą? Juk nemaža dalis rezonansinių nusikaltimų, nužudymų, provokacijų, taip ir lieka paslaptimi.
Ukrainos prezidentas Petras Porošenka įsakė teisėsaugos organams nedelsiant ištirti Šeremeto nužudymą. Nacionalinio policijos departamento vadovė Chatija Dekanoidzė pareiškė, kad šis tyrimas jai tapo garbės reikalu. Aukščiausiosios Rados pirmininkas Andrejus Parubijus pabrėžė, kad žinomo žurnalisto nužudymas – tai iššūkis Ukrainos demokratijai ir teisėsaugos sistemai. O Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pasakė, kad Šeremeto nužudymas Kijeve yra pagrindas nerimui Kremliuje.
Šiandien visiems kyla klausimas, ar bus ištirtas Pavlo Šeremeto nužudymas. Ar Ukraina pajėgi atrasti kaltuosius ir priversti juos atsakyti už savo nusikaltimą? Juk nemaža dalis rezonansinių nusikaltimų, nužudymų, provokacijų, taip ir lieka paslaptimi. Nėra aiškumo dėl „dangiškojo šimto“ sušaudymo Maidane 2014-aisiais, neužbaigtas Profsąjungų rūmų padegimo Odesoje tyrimas, iki šiol nepadėtas taškas Olesio Buzinos nužudymo byloje, o gruzino žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymo byloje teismas taip ir nenubaudė nusikaltimo užsakovų ir idėjinių įkvėpėjų.
Tačiau, vis dėlto, šįkart situacija yra kiek kitokia. Skirtingai nei kitų žmogžudysčių atveju, sprogimo Kijevo centre vykdytojai nebandė paslėpti šio įvykio, suteikti nužudymui buitinį ar atsitiktinį įspūdį. Pavlo Šeremeto nužudymas skiriasi nuo visų kitų žymių Ukrainoje įvykusių nusikaltimų. Jame visiškai neaiškus motyvas. Nužudytojo kolegos ir draugai, Ukrainos politikai, ir net atsitiktiniai komentatoriai socialiniuose tinkluose vienbalsiai tikina, kad Pavlo Šeremeto „nebuvo už ką žudyti“. Jis nebuvo tiriamosios žurnalistikos atstovas, nekaupė kompromituojančios medžiagos, neturėjo priešų, nebuvo perėjęs kelio jokiai interesų grupei, nepasižymėjo asmeniškumais, neatstovavo kažkokios ryškios pozicijos, galinčios iššaukti neapykantą, nebuvo konfliktiškas ar grubus su aplinkiniais. Iš paaiškinamos priežasties požiūrio, jo mirtis yra absoliučiai beprasmė. Štai kodėl ji taip šokiravo, sukėlė tokią reakcijos bangą visuomenėje ir net privertė prabilti apie „sakralinę“ auką ir bandymus destabilizuoti situaciją šalyje.
Sprogimas stebėjimo kamerų apsuptyje puikiai įsirašo į „hibridines technologijas“, kur informacija yra raktinis dedamasis – akivaizdu, kad bet koks uždelsimas tyrimo eigoje iš karto privers kalbėti apie tai, kad „Ukrainos valdžia neskuba atsakyti į agresiją prieš šalį ir visuomenę“. Atkurti įvykio paveikslą teisėsaugos pareigūnams taip pat reiškia ir pademonstruoti pasirengimą užtikrinti nacionalinį saugumą, atsakant į „hibridines provokacijas“. Todėl išsiaiškinti tiesą apie Pavlo Šeremeto nužudymą kartu reiškia ir savęs apsisaugojimą šalies valdžiai.
Šiandien jau akivaizdu, kad tam tikros jėgos bando išjudinti situaciją Ukrainos viduje ir išprovokuoti karą „visi prieš visus“. Skamba garsūs pareiškimai, dalinami populistiniai pažadai apie jau šiandien pagerėsiančią gyvenimo kokybę, per šalį ritasi provokacinės viešosios akcijos, pritraukiančios gausybę radikaliai nusiteikusių šalininkų. Šalis susijaudinusi ir įsitempusi. Ir visa tai vyksta suintensyvėjusių susišaudymų pasienio zonoje ir augančio gyventojų nepasitenkinimo fone. Karšta ukrainietiška 2016-ųjų vasara pasiekė savo zenitą, tad būtina dėti visas įmanomas pastangas, kad būtų gesinami „informaciniai pretekstai“ dar iki jiems susivienijant į didelę sniego laviną, galinčią palaidoti ir valdžią, ir šalį. Rasti žudikus, įvykdžiusius teroristinį išpuolį Kijevo centre, yra Porošenkos režimo politinio išgyvenimo klausimas. O tai suteikia rimtą pagrindą tikėtis, kad Pavlo Šeremeto nužudymas bus atskleistas.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
