Karo dienoraštis
The Notebook (A nagy füzet)
Žanras: drama, karinis
Režisierius: Jánosas Szászas. Vaidina: László Gyémánt, András Gyémánt, Piroska Molnár, Ulrich Thomsen, Ulrich Matthes, Sabin Tambrea
Išlikimas apibrėžiamas kaip gebėjimas išlikti gyvam ir įveikti visas kliūtis, keliančias grėsmę tavo būčiai. Galima netgi sakyti, kad dauguma žmogaus žygių, kurių šis imasi, yra tam, kad prailgintų savo gyvenimą. Karo metu ši užduotis tampa daug kartų sunkesnė ir reikalauja nemenkų tiek psichinių, tiek fizinių gebėjimų, kai nežmoniškas siaubas tampa kasdieniu reiškiniu. Ko gero ryškiausias socialinis nuosmukis istorijoje buvo Antrojo pasaulinio karo laikais (ypač - nacių valdomose valstybėse), kai tie, kurie tapo Reicho taikiniu, buvo visiškai dehumanizuojami, o stebėtojai buvo priversti iš naujo įvertinti žmogaus gyvybės kainą, kuri tuo metu buvo smukusi labai žemai. Ambicingame ir labai puikiame filme „Karo dienoraštis“ režisierius Janosas Szaszas instinktyvų priešinimąsi naikinimui atskleidžia per nenutraukiamą ryšį tarp brolių dvynių ir jų atkaklų siekį įveikti visus baisumus, su kuriais jie susiduria, ir išlikti.
Savo sūnų gyvybes laikydami per didele atsakomybe, vengrų kareivis ir jo žmona berniukus nusprendžia paslėpti pas jų močiutę nuošaliame kaime Vengrijos provincijoje. Prieš išsiskiriant, tėvas berniukams įteikia sąsiuvinį, į kurį jiems paliepia užrašyti viską, kas jiems nutiks - vaikai į užduotį pažiūri labai rimtai ir viską pradeda fiksuoti ne tik tekstu, bet ir piešiniais.
Pagiežinga močiutė, negalinti atleisti dukrai išvykimo, atsisako rūpintis berniukais, skriaudžia juos nepaisant to, kad jie yra paslaugūs ir daug padeda ūkyje. Berniukai suvokia, kad sunkumai tik didės, todėl reikia pasiruošti.
Motinos paliepti vaikai neapleidžia mokslų ir juos kremta apsiginklavę enciklopedija ir Biblija, tačiau svarbiausias pamokas jie gauna iš savo sunkios lemties - jie pradeda treniruotis, mokydamiesi pakelti kančią ir taip naikindami bet kokius vaikiško mentaliteto ar jautrumo likučius. Jie kovoja tarpusavyje, mokydamiesi pakelti fizinį skausmą, badauja, ruošdamiesi žiemai ir neleidžia sau jokių emocijų skaitydami motinos laiškus.
Jie sutinka įvairių žmonių - tokių, kurie išbando jų užuojautą ir tokių, kurie sunaikina bet kokias vaikiško nekaltumo liekanas: draugišką nacį, išgelbstintį jiems gyvybes, dosnų žydą batsiuvį, padovanojusį batus, seksualiai priekabiaujantį kunigą, suluošintą vagį, vilioklę ksenofobę. Galiausiai pagiežingoji močiutė supranta, kad berniukai yra vienintelė priežastis, dėl ko ji dar yra gyva ir jos požiūris į juos pasikeičia, nors ji niekada to neprisipažįsta garsiai. Kai tėvai galiausiai grįžta pasiimti sūnų, šie yra pasikeitę, ypač - jų požiūris į šeimą. Broliška meilė jiems yra tapusi vieninteliu tikrumo ir pasitikėjimo šaltiniu, todėl tėvai jiems dabar yra našta ir kliūtis jų siekyje išgyventi.
Psichologiškai labiausiai intriguojantis istorijos elementas yra pačių berniukų pasirinkta kelionė visiško savęs nujautrinimo ir net atbukinimo link. Jų moraliniai įsitikinimai prisitaiko prie juos supančios aplinkos, o kiekviename žingsnyje juos ima lydėti kategoriška logika. Jie tiki, kad blogis turi būti nubaustas, ir palankiai žiūri į bandančius išlikti (kaip ir jie patys). Pragmatiškumas jiems leidžia žudymą suvokti kaip gerumo apraišką tiems, kas yra per silpni gyventi toliau ir kaip būdą apsaugoti save. Patyrus pačias įvairiausias kūniškas ir emocines kančias, berniukams lieka vienintelė silpnoji jų vieta - priklausomybė vienas nuo kito. Broliai András ir László Gyémánai stebina talentu ir branda, kai stebime, kaip palaipsniui iš jų veidų dingsta bet kokios teigiamų emocijų apraiškos. Nepriklausomi, budrūs ir nuožmūs kovotojai prieš pasaulį - šie jauni aktoriai, debiutuojantys kine, stulbina savo nevaikiškai vaidmenimis ir priverčia užmiršti jų amžių.
Nepriekaištingai sukurptas filmas yra vizualiai įtraukiantis ir užburiantis blausiu provincijos žavesiu (operatorius - Christianas Bergeris). Nepaisant pasaulio neramumo, istorija mums yra pasakojama ne per lemtingus istorinius įvykius, o per berniukų patirtis, priešinius, užrašus, daiktus - tai, kas tampa tikrąja kolektyvine jųdviejų atmintimi. Būtina pagirti režisierių Jánosą Szászą (tai padarė jau keturi tarptautiniai festivaliai savo didžiausiais apdovanojimais) už jo unikalias, galingas ir nuoširdžias įžvalgas į jau tiek kartų prisimintą, analizuotą ir peranalizuotą istorijos laikotarpį. Ši laukinė ir labai graži juosta yra tamsus poetiškai istorinis kūrinys suaugusiems apie vaikus. Filmas vertas jūsų dėmesio, net jei ir reikės įdėti pastangų skaitant angliškus subtitrus (nebent suprantate vengriškai).
