- Kol vieni politikai kalba, visuomenininkai ir žiniasklaida netyla viešoje erdvėje, Jūsų vadovaujama organizacija „Blue/Yellow“ tiesiog nieko nelaukdama veikia. Tai yra, Jūsų paramos grupės iniciatyva, Lietuvos žmonės ne kalbomis, o realiais darbais tiesia pagalbos ranką Ukrainai, kurios teritorijoje šiandien vyksta kariniai veiksmai. Gal prisiminkime pradžią. Kaip kilo mintis vykdyti šią kartais ne visada politikos elito ir visuomenės vertinamą Jūsų veiklą ir su kokiais sunkumais susiduriate iki šiol?

- Esu kažkada Švedijoje tarnavęs strateginėje žvalgyboje, ir po Maidano, Krymo įvykių, man buvo lengva atpažinti „žaliuosius žmogeliukus“ ir visus tuos asmenis iš rusų žvalgybos. Todėl tos Kremliaus kalbos apie pilietinį karą yra visiška netiesa. Čia tiesa viena – Putinas eina į Europą. Putinas, eidamas į Ukrainą, metė iššūkį visai Europai. Ir, žinant visą tą geopolitinę padėtį, netiesiogiai, bet realiai, jis metė iššūkį ir Lietuvai.

Pirmuosius ryšius užmezgėme per Maidano žmones. Pradėjo mums skambinti iš operatyviai susiformavusių batalionų savanoriai su pagalbos šauksmu: „Mes žūstam, atsiųskite šalmus, liemenes!“. Galite įsivaizduoti, vyksta karas, o ten kariaujantys net šalmų ir apsauginių liemenių neturi! Tuo metu ten su karine amunicija buvo tikra katastrofa, balaganas. Nei normalių uniformų, nei batų, gal šiek tiek ginkluotės, visa kita buvo iki karo išparduota. Pirmoji siunta iš Lietuvos buvo vos 14-iolika šalmų ir, kiek vėliau, šimtas britų armijos karių uniformų. Bet nesustojome. Pamažu pradėjome rinkti pinigus ir siųsti į karo zoną visą būtiną apsaugą. Pamažu žmonės pradėjo mūsų organizacija pasitikėti ir iki šiol kas mėnesį reguliariai perveda tam tikrą sumą pinigų. Buvo ir tokių, kurie ateidavo ir tiesiog į rankas paduodavo pinigus. Kartą žmogus atnešė 10 000 eurų. Mes negalime kiekvienam atskirai padėkoti už kiekvieną paaukotą eurą. Absoliuti dauguma supranta, kokį mes darbą dirbame, mumis pasitiki ir žino, kad tie pinigai pateks į reikiamas rankas.

O vežame mes į Ukrainą viską, iki ginklų, to, kas susiję su optika, naktiniais prietaisais, radijo ryšiais, kokybiškus šalčiui atsparius termo drabužius, taktines pirštines ir pan. Pavyzdžiui, 2014-2015 m., kai Debalceve vyko įnirtingi mūšiai, o separatistai įsiveržė ir susprogdino Donecko oro uosto terminalą, žuvo daug žmonių ir buvo sutraiškyta taktinė įranga. Tada mūsų organizacija labai operatyviai nusiuntė termovizorius, kurių dėka ukrainiečių kariai naktimis galėjo stebėti priešų judėjimo trajektoriją. Manau, tada „Blue/Yelow“ prisidėjo prie separatistų tolesnio veržimosi sustabdymo Donecke. Būtent tada turėjome resursų ir, padedant Lietuvos farmacinėms kompanijoms, Donecko oro uosto gynėjams teikėme didelį kiekį brangių kraujavimą stabdančių medikamentų, bintų, tvarsčių.

- Kiek tokių panašių organizacijų veikia visoje Europoje? Kaip vyksta labdaros perdavimas? Jūs asmeniškai pats vykstate iki pat fronto linijos?

- Tokių organizacijų maždaug apie 50. Lietuvoje esame mes ir dar pora mažesnių. Tačiau, pagal veiksmų lygį, mes esame atskira divizija, turinti patikimus žmones. Būna, kad vežame iki Kijevo ir ten perdavę telefoną žmogaus, kuriam reikia perduoti siuntą, patikime labdarą analogiškai ukrainiečių organizacijai. Atstumai dideli, ne viską suspėjame, nepaisant to, kad organizacija yra subrandinusi ir specifinę logistiką, ir sėkmingai bendradarbiaujame Ukrainoje su labai daug įvairių organizacijų, kurios daro tą patį. Tačiau, kaip bebūtų, pagal savo galimybes pirmiausiai stengiamės viską padaryti patys. Važiuojame iki fronto linijos ir atiduodame kariams tiesiai į rankas būtiną karinę amuniciją ir įrangą.

- Daugeliui sunku patikėti, kad tuo metu, kai XXI a. pasaulis gyvena komforto sąlygomis, kai daugelis iš mūsų keliauja po egzotiškas šalis, mėgaujasi rytine kava, iš prabangių viešbučių gėrėdamiesi Romos, Paryžiaus, Niujorko didmiesčio vaizdais, Ukrainoje, Sirijoje vyksta šiuolaikiniam protui sunkiai suvokiami dalykai – pats žiauriausias prievartos aktas prieš žmogiškumą, tikrovė, lemianti nesibaigiančias tragiškas istorijas, dramatiškus likimus. Kaip Jūs asmeniškai pats žiūrite į karą?

- Galiu pasakyti tokį vieną pavyzdį, mes Sausio 13-ąją, Lietuvos Laisvės Gynėjų dieną, per Lietuvos televiziją suorganizavome palaikymo akciją Ukrainai. Paramos koncertas vyko dvi valandas ir per tas dvi valandas „Blue/Yellow“ organizacija surinko apie 120 000 eurų. Ir visus tuos pinigus paaukojo Lietuvos žmonės, kurių daugelis šiuo laiku gyvena ties skurdo riba. Nežinau, ar būsiu tikslus, bet dar kartą ateina tas pats suvokimas, kad Laisvė yra neįkainojama. Ir būtent už tą Laisvę šiandien kaunasi ukrainiečiai. Manau, kad ne tik lietuviai, kurie tą Laisvę supranta giliau ir prasmingiau, bet ir amerikiečiai, kitos pasaulio šalių bendruomenės, Ukrainą paremtų finansiškai, jeigu tik toks renginys vyktų jų šalyje. Nereikia ir renginių. Siunčia mums pinigus ir pavieniai Amerikos išeiviai, kitų šalių lietuviai emigrantai. Tie, kurie negali prisidėti finansiškai, prisideda kitokiais būdais. Pavyzdžiui, yra tokia moteris, lietuvė Ona, kuri iki šiol mezga kojines Ukrainos kariams ir jau nesuskaičiuojama galybę jų yra numezgusi!

Šiam renginiui, kartu su televizijos žurnalistais, važiavome ir darėme siužetus. Kalbinome civilius, karius, kurie jau keli metai kasdien susiduria su karo siaubu. Vienos tokios eilinės kelionės metu atvykome į karščiausią fronto tašką Marjinką ir apsigyvenome pas žmogų, kurio namai nuo fronto linijos nutolę vos 20 metrų. Sėdime, kalbame, geriame kavą, o tuo metu šalia vyksta susišaudymai, granatsvaidžiai laido ugnį, aplink viskas sproginėja ir dunda. Namo šeimininkė gyvena toje vietovėje su trimis vaikais. Kai mes jos paklausėme, ką ji norėtų pasakyti žmonėms, kurie negyvena Ukrainoje, ji tiktai apsiverkė. Jokio atsakymo, tik ašaros. Žmogus, išgyvenęs tiek streso, turėjęs siaubingų patirčių, artimųjų praradimų, jis jau nekalba. Jeigu yra ašarų, tai dar verkia, bet jau nekalba. Aš pradžioje, kai nuvykdavau į karo zoną, irgi verkdavau, o po to kažkaip pamažu pripratau. Ne kiekvienas atsilaiko karo rūstybei, nes kai tu matai viską iš arti, yra be galo sunku ir baisu. Matai tai, ką karas ir jo vykdytojai daro su žmonėmis. Ir baisu ne todėl, kad griauna namus ar naikina žmonių turtą, ne, kur kas baisiau tai, ką jie daro su žmonių likimais, žmonių tarpusavio santykiais.

Mano receptas prieš tą visą baisumą, prieš tą visą liūdesį yra vienas – žmogiškumas. Dabar nusprendėme ant to namo, kuris stovi netoli fronto ir kuriame gyvena ta moteris su trimis vaikais, pakabinti iškabą su rusišku užrašu: „Čia gyvena vaikai“. Suprantu, kad mažai ką pakeisiu, tačiau noriu visada priminti apie žmogiškumą. Net kare.

- Iš tiesų, kai prasidėjo karas Ukrainoje, Europos Sąjungos lyderiai ir kiti pasaulio galingieji ne iš karto suskubo reikšti savo pasmerkimo vykdomai agresijai. Šiandien matyti, kad neoliberalizmas globaliame pasaulyje išgyvena didelę politinę krizę ir daugelyje pasaulio šalių į valdžią ateina kraštutinių nacionalinių pažiūrų politikai. Su nerimu mažosios valstybės laukia rinkimų Vokietijoje ir Prancūzijoje, nes, pavyzdžiui, dabartinė kandidatė į Prancūzijos prezidentus, ultradešiniojo politinio sparno lyderė Marine Le Pen viešai yra pareiškusi, kad Rusijos įvykdytą Krymo atplėšimą nuo Ukrainos laiko teisėtu žingsniu. Kaip Jūs, kuris itin arti esate kariaujančios Ukrainos, reaguojate į tokius pareiškimus?

- Net Jungtinės Tautos viešai sako, kad Krymas yra okupuota teritorija. Ir čia negali būti jokių klaustukų ar kitokių politinių vertinimų. Turbūt mes turime labai realiai priimti Prancūziją su jos keistais valdžios pokyčiais, jos pasisakymais ir veiksmais. Nors asmeniškai aš Prancūzijos užsienio politikos daugeliu atvejų nesuprantu. Panašiai kaip Afrikos. Man sunku priimti tokius pasisakymus, nes aš esu kare. Čia mes visi esame kare. Nors pas mus ir nešaudo, mes turime suprasti, kad jau seniai esame konflikto zonoje. Hibridinis konfliktas su savo įvairiais sluoksniais, įvairiomis prasmėmis, tiek psichologiškai, tiek politiškai veikia ne tik Lietuvą, bet ir kitas Europos šalis. Ir tai pačiai Prancūzijai svarbu išlaikyti tinkamą poziciją. Pavyzdžiui, Lietuva seniai ir labai vienareikšmiškai išsakė savo poziciją ir palaikymą. Gal Lietuvai tai padaryti yra lengviau, nes ji kur kas arčiau ir labiau pažįsta Rusiją, žino, ką ji gali. Panašūs politiniai pasisakymai, aišku, erzina, bet iš kitos pusės ir kelia šypseną. Kaip sakau, konfliktas išryškina charakterį. Tiek žmogaus, tiek šalies. Ir, šiuo atveju, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kuri konfliktinėje situacijoje niekuomet nedarys to, ką darys kitos Vakarų valstybės. Kol kiti šneka, Lietuva tiesiog ima ir daro. Mano nuomone, Rusiją reikėtų visomis prasmėmis, visiškai, izoliuoti. Izoliuoti finansiškai, morališkai ir politiškai. Ir kol pasaulis tam dar nėra pasiruošęs, tai, manau, vis dar atsiras mąstančių ir kalbančių būtent taip, kaip ponia Marine Le Pen.

- Bet nemažai ES lyderių, daugelio institucijų aukšto lygio politikų, įsitikinę, kad Rusijos nereikia provokuoti ir su ja galima susitarti.

- Čia yra kita problema. Europa nutarė niekada daugiau nekariauti ir ji iš paskutiniųjų bandys surasti būdus, kaip išvengti bet kokio karo. Realiai ES kietąją užsienio politiką vykdo NATO. Ir čia yra viena didžiausių ES bėdų, kad ši sąjunga neturi aiškios užsienio politikos krypties. ES yra per silpna, per mažai integruota, neturi tam reikalingų strategijos svertų, o apie sandėrius, apie judėjimo laisvę mąsto vienu žodžiu – viskas „fine“ (angl. gražu, gerai). Antra vertus, reikia sutikti, kad ES minkštoji jėga yra labai galinga, nes vis tiek sankcijos Rusijai lieka, tiesa? Nors, pagal mane, Europa galėtų elgtis gerokai aštriau. Tačiau, įskaitant netiesioginę pagalbą kariniams veiksmams Ukrainoje, ES pasirinkta strategija turi savų privalumų. Problema kitoje vietoje. Europa, su savo minkštąja logika, yra įsitikinusi, kad su visais galima susitarti, nes, pagal juos, visi žmonės normalūs, visi žmonės logiški ir racionalūs. Deja, ten, kur Putinas, aš jokio susitarimo nematau nei iš tolo. Kaip galima tartis su gangsterine valstybe? Juos, kaip karo nusikaltėlius, reikia suimti ir tiesiog teisti. Štai čia ir susiduriame su skirtingomis pasaulėžiūromis ir skirtingų santvarkų mentalitetu. Kaip jau minėjau, Lietuva šioje vietoje gerokai geriau supranta Rusiją, negu Europa, nes Lietuva, su savo istorine patirtim, su savo įvairiais santykiais per įvairius laikus, šimtą kartų geriau supranta, kad su Rusija negalima ir nereikia nei derėtis, nei tartis.

- Ukrainos įvykiai pirmiausiai supurtė Baltijos šalis, o karo veiksmai šioje šalyje yra permamentinis pavyzdys Lietuvai, kuri iki karo Ukrainoje tiek daug dėmesio neskyrė nacionaliniam saugumui, kaip per pastaruosius dvejus metus. Lietuvoje atsirado labai konkretūs ir svarbūs prioritetai gynybinėje sistemoje, peržiūrėtos sutartys su NATO, pakeistas finansavimas, pradėtas privalomas šauktinių paruošimas karinei tarnybai. Kaip Jūs manote, iškilus karo grėsmei, Lietuva yra tinkamai pasiruošusi gintis?

- Aišku, pasiruošimas dabar yra gerokai geresnis, negu prieš kelis metus. Galima justi, kaip visuomenė persiorientuoja į konflikto būseną. Sakykim, tas pasiruošimas, lyginant su kitomis šalimis, kad ir su ta pačia Švedija, vyksta tinkama linkme ir labai, labai daug šioje srityje padaryta. Savo akimis mačiau, kaip vos prasidėjus Rusijos ir Ukrainos konfliktui, Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių reagavo mikliai ir labai operatyviai. Labai svarbu tai, kad mūsų šalyje vyrauja politiškai vieninga nuomonė dėl visų gynybinių reikalų. Gal kiek sunkiau privalomąją tarnybą priima jauni žmonės. Kaip aš sakau, jie dar gyvena savo postmodernizme, kur yra visiškai kitos vertybės, kur tarnavimu kariuomenėje nenorima gadintis gyvenimo, kur nėra aiškaus suvokimo, kad tas patogus gyvenimas gali greitai pasibaigti, jeigu nebeliks Laisvės. Karo mintis, karo tikrovė jauniems žmonėms yra sunkiai priimtina. Bet tai irgi pamažu keičiasi. Laikas keičiasi, žmonės keičiasi. Manau, jeigu dabar būtų karo situacija, tikrai daug žmonių, ne tik iš kariuomenės, bet ir kitų socialinių grupių, tikrai nesėdėtų rankų sudėję ir tikrai stotų ginti Tėvynės.

- Visai neseniai pasaulinio garso kino režisierius Sergejus Loznica pristatė savo įžymųjį filmą „Maidanas“ Panevėžio publikai. Tačiau susitikimas su panevėžiečiais baigėsi žinomo miesto politiko spjūviu kūrėjams. Po filmo apie vieną audringiausių ir skausmingiausių šiuolaikinės Europos įvykių – revoliuciją Kijeve, buvęs Panevėžio meras, dabartinis savivaldybės tarybos narys, socialdemokratas Povilas Vadopolas daugiau nei 400 žiūrovų akivaizdoje tiesmukai rėžė, ar režisierius didžiuojasi, kad Ukrainoje įvyko ginkluotas perversmas ir buvo nuversta demokratiškai išrinkta valdžia? Ar dažnai Jūs asmeniškai pats susiduriate Lietuvoje su panašiais vertinimais apie įvykius Ukrainoje?

- Man nusispjauti, kas ką sako ir kas ką mano. Aš žinau, ką mes darome ir kaip mes veikiame. Pavyzdžiui, yra tokių Lietuvos mažesniuose miestuose ir miesteliuose valdininkų, kurie atsisako daryti mobilizacijos pratybas, sakydami, kad nenori provokuoti Rusijos. Kas čia per mąstymas? Tiesa viena, kad per panašius dalykus žmonės išsiryškina ir parodo savo tikrąjį veidą. Ir tada girdime komentarus nuo „Rusija vis dėlto teisi“ iki „neprovokuosime, sėdėsime ir tikėsimės, kad praeis“. Tokių nuomonių esu girdėjęs ne kartą. Siekdamas, kad tokie žmonės pagaliau suvoktų ir suprastų tai, kas už kelių tūkstančių kilometrų nuo jų kiemo realiai vyksta, visada noriu papasakoti vieną karo įvykį. Ukrainos karo teritorijoje važiavo savanoriai ir vienas dalinys buvo apsuptas Rusijos specialiųjų pajėgų. Rusų kariai ukrainiečių savanorius visus papjovė. Taip, tiesiog ėmė ir papjovė. Ir kai tu matai tuos vaizdus, pajauti parako kvapą, matai, su kokiu monstru tenka susidurti, kalbos apie tai, kad nereikia Rusijos provokuoti arba su ja susitarti, atrodo mažų mažiausiai beprasmės, o tas, kurio galvoje gimsta panašios mintys, yra arba Rusijos tarnybų „žaliasis žmogeliukas“ arba tiesiog neadekvačiai mąstantis kvailys ir visiškas idiotas.

- Ar pati Ukraina yra pasiruošusi eiti demokratiniu keliu? Kol kas nematyti labai tvirtos demokratinės politinės platformos Ukrainos valstybingume, nes šią šalį krečia korupciniai skandalai, kurie, vienaip ar kitaip, temdo Ukrainos įvaizdį Europos ir pasaulio akivaizdoje.

- Čia yra didžioji Ukrainos problema. Kaip aš dažnai sakau: čia ne fašistinė, o feodalinė valstybė. Ukrainą valdo feodalai, o vienas iš tų feodalų, karalių karalius, dabar yra valdžioje. Ukrainą užvaldęs feodalinis mąstymas, o kaupiami resursai, energija skiriami vienam žmogui, o jeigu tiksliau, vienam oligarchui, kuris valdo dalį Ukrainos. Tie oligarchai laviruoja tarp Kijevo ir Maskvos, veda derybas tiek Kijeve, tiek Maskvoje. Vieni mažiau, kiti daugiau. Ir žmonių supratimas apie demokratiją baigiasi šnekomis, kad ateis stiprus žmogus, pavyzdžiui, Michailas Sakaašvilis, viską sutvarkys ir tuomet jau gyvenimas pagerės. Su tokiu mąstymu jiems iki demokratijos tikrai labai toli. Ukrainoje veikia sistema, ideologija, yra įvairios partijos, įvairūs požiūriai ir tiesiog kovojama dėl įtakos viešoje politinėje arenoje. Eiliniai žmonės šito nesupranta arba labai menkai supranta. Šioje vietoje, ta pati Europos Sąjunga ir kitos šalys galėtų tikrai dirbti su politinėmis partijomis, galėtų padėti joms sukurti tokią politinę platformą, kur galima būtų pradėti normalizuoti ne tik politinį, bet ir visuomeninį gyvenimą.

- Esate Švedijos pilietis, gimęs ir augęs Švedijoje, bet nuo 1990-ųjų metų nuolat gyvenate Lietuvoje. Puoselėjate ne tik mūsų vertingiausią kultūrinį palikimą – lietuvių kalbą, istoriją, bet ir kai kuriais atžvilgiais esate kur kas didesnis mūsų šalies patriotas, nei daugelis čia gyvenančių jūsų amžiaus lietuvių. Net neabejoju, kad dažnai sulaukiate klausimų – kodėl pasirinkote Lietuvą, kodėl dar vis esate čia, kai jau pusė Lietuvos pabėgo į svečias šalis?

- Per 1990-1991 metų įvykius aš buvau Lietuvoje ir mane sužavėjo šalies siekiai atgauti laisvę. Stipriu tikėjimu, pakankamai sumaniai, sąlyginai su nedideliais praradimais, Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Šį Lietuvos valstybingumo projektą aš seku jau ilgą laiką ir tai mane besąlygiškai žavi. Aš galiu keiktis, galiu varyti ant tos Lietuvos, bet, iš kitos pusės, čia yra daug daug gerų dalykų. Pirmiausiai, čia yra fantastiškų žmonių, kuriems laisvės idėja yra gyva. Kai Amerikoje sako, kad Laisvės idėja gyva, aš kartais suabejoju, nes Amerikos žmonės laisvę suvokia kitaip, nei lietuviai. Lietuvai Laisvės idėja – tai vadinasi būti laisviems savo žemėje, tai būti savo šalies šeimininkais. Būtent ši Laisvės idėja man yra žavinga ir teisinga.

Švedijoje Laisvės idėja yra įgyvendinta seniai, ir todėl man įdomiau Lietuvoje, kur dar vyksta valstybingumo kūryba. Man, kaip kino žmogui, įdomu ir tai, kad čia dar neišpasakotos visos istorijos, kiek dar tų naratyvų, įvairiausių pasakojimų, galinčių tapti dokumentinių filmų siužetais. Tik imk ir daryk. Kai manęs klausia, ką ir kodėl darau Ukrainoje, aš labai aiškiai sakau: darau tai, ko mane 1991-aisiais metais mokė lietuviai, kurie neįmanomomis sąlygomis siekė savo tikslo.

Ukraina dabar yra tam tikras Lietuvos veidrodis. Lietuva dabar irgi yra pavojuje. Istoriškai ir geopolitiškai Juodosios jūros regionas Lietuvai yra labai svarbus, nes jeigu ten vyksta kažkokie neramumai, tai gali turėti įtakos ir Lietuvai. Mūsų grupė veikia ne tik iš meilės Ukrainai, mes taip pat realiai giname ir Lietuvą. O tie žmonės, kurie mums aukoja, ir visi lietuviai, kurie, išsibarstę po pasaulį, remia „Blue/Yellow“, matyt, irgi supranta, kad būdami kitoje šalyje gali kažką nuveikti Lietuvos labui. Neužtenka sėdėti ir tyliai mylėti savo šalį iš tolo, reikia suprasti, kad šalies ateitis šiandien priklauso tik nuo pačių lietuvių. Karas Ukrainoje parodė, kad dabar yra geriausia ir kilniausia Lietuvos valanda. Kaip pasisuks konfliktas Ukrainoje, taip susiklostys ir Lietuvos likimas.

- Matyt, tokios nedidelės organizacijos kaip „Blue/Yellow“ yra didžiausias ramstis kariaujantiems kariams. Ir ne vien humanitarine pagalba išreiškiamas palaikymas. Manau, parodytas dėmesys karo zonoje likusiems civiliams - tai pirmiausiai žmogiškas poelgis, įkvėpiantis karo dvasią?

- Sausio 13-ąją per Lietuvos televiziją transliuotas paramos koncertas Ukrainai nebuvo vienintelė akcija. Netrukus, Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybinė vėliava bus iškelta per visą Ukrainos frontą. Jeigu tik skaitytojai nori, gali prisidėti ir siųsti mums trispalves. Taip pat noriu išskirtinai padėkoti bendrapilietei Aušrai Tallat-Kelpšai ir jos šeimai, kuri perdavė mums apie 100 vėliavų. Šiuo metu jau esame Ukrainai atidavę daugiau nei 500 Lietuvos trispalvių. Jos kabo palapinėse pas karius, Donbaso vaikų namuose, mokyklose, pakabintos ant gyvenamųjų namų prie karščiausių fronto taškų.

Matydami pilietinę visuomenės jėgą, mes ne tik prisidedame prie Rusijos kariuomenės naikinimo, siųsdami specialią karinę įrangą Ukrainos savanoriams, bet ir palaikome ten kariaujančių ukrainiečių dvasią. Antra vertus, be ukrainiečių patriotizmo, be brandaus jų pilietiškumo, gal ir mes kitaip elgtumėmės. Tačiau, matydami Ukrainos karių ryžtą, jų pasiaukojimą Tėvynei, jų atkaklią kovą už laisvę, jaučiame pareigą prisidėti. Ir jokiu būdu ne todėl, kad nekenčiame rusų, kaip tai bando mums pripaišyti priešiškai nusiteikę tautiečiai. Iš tiesų, panaši skleidžiama informacija yra didelė neteisybė, nes, padėdami Ukrainai, mes pirmiausiai norime apsaugoti Lietuvą nuo panašios grėsmės. Mes tiesiog suprantame, kad kaip viskas baigsis Ukrainoje, taip bus ir Lietuvoje. Duok Dieve, Ukraina laimės.

Specialiai „Čikagos aidui“ iš Lietuvos Rasa Kazlaitė