Kada nors, aiškindami, kas gi iš tiesų nutiko su Rusija, mes kaip argumentus naudosime medžiagą iš dviejų visiškai skirtingų teismo procesų: Londono teismo svarstytos Aleksandro Litvinenkos nužudymo bylos ir Donecko respublikos Rostovo srities teisme nugulusios ukrainietės karo lakūnės Nadeždos Savčenko bylos. Taip nutiks ne todėl, kad ir buvęs FSB darbuotojas, ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariūnė tapo nepaneigiamomis rusų režimo aukomis. Ir ne todėl, kad susidorojimas su jais buvo palaimintas pačioje valdžios viršūnėje. Ir netgi ne todėl, kad abiejose situacijose figūruoja teismas, kaip valstybinė institucija. Taip bus todėl, kad sunkiausiais nusikaltimais apkaltintieji tiek Londone, tiek Rostove į teismo procesą žiūri absoliučiai vienodai – t.y. nepripažįsta jo įstatymiškumo ir teisėtumo. Būtent šiame požiūryje atsispindi visa tos būklės, kurioje yra atsidūrusi šiuolaikinė Rusija, esmė.
Aleksandras Litvinenka – buvęs FSB darbuotojas, susijęs su bėgliu rusų oligarchu Borisu Berezovskiu, kurį Vladimiras Putinas ne kartą pavadino savo priešu numeris 1, 2006-ųjų metų lapkričio 1 dieną buvo apnuodytas radioaktyviu poloniu ir po trijų savaičių mirė ligoninėje. Prieš mirtį Litvinenka šiuo nusikaltimu apkaltino Rusijos prezidentą, išskyręs jį kaip vienintelį nužudymo užsakovą. 2016-ųjų metų sausio 21 dieną pateikdamas galutines išvadas Litvinenkos mirties byloje, seras Robertas Owenas pareiškė, kad tyrimas atskleidė, jog tai buvo nužudymas, kurį atliko dabartinis Dūmos deputatas, atstovaujantis Liberalų-demokratų partiją, Andrejus Lugovojus ir verslininkas Dmitrijus Kovtunas, o pačią specialiąją operaciją „greičiausiai“ asmeniškai palaimino FSB direktorius Nikolajus Patruševas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Andrejus Lugovojus kaltinimus prisidėjus prie žmogžudystės pavadino „absurdiškais“, pareiškęs, kad nuskambėję tyrimo rezultatai „patvirtina antirusišką poziciją“. Dmitrijus Kovtunas kaltinimus taip pat paneigė, byloje pateiktus įrodymus pavadinęs falsifikatais. Rusijos Užsienio reikalų ministerija Didžiojoje Britanijoje paskelbtas išvadas pavadino „kriminalinės bylos politizavimu“, o patį teismo procesą – neskaidriu Rusijos pusei ir „pritemptu“ iki iš anksto numatyto rezultato.
Nadežda Savčenko – Ukrainos kariūnė, vyriausioji leitenantė, lėktuvo Mi-24 šturmanė-operatorė, priklausiusi 3-ajam Ukrainos ginkluotųjų oro pajėgų karinės aviacijos pulkui. Yra sukaupusi 170 skrydžio valandų ir 45 šuolius parašiutu. 2004-2005 metais dalyvavo misijoje Irake, kur tarnavo 72-ojo mechanizuoto bataliono 3-ojo skyriaus šaule. Prasidėjus ginkluotam konfliktui Donbase, Nadežda Savčenko užsirašė savanore į batalioną „Aidar“, tuo pat metu likdama Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pareigūne. Dalyvavo mūšiuose Metalisto kaime prie Luhansko, kur birželio 18 ar 19 dieną, lydėdama sužeistuosius, pateko į teroristų nelaisvę. Beveik iš karto socialiniuose tinkluose išplito vaizdo įrašas, kuriame matoma sumušta, prie metalinio vamzdžio prirakinta mergina, atsisakanti atsakinėti į Luhansko KGB (nenustebkite, būtent tokį pavadinimą šiandien nešioja separatistų „valstybinio saugumo organas“) tyrėjų klausimus. Liepos 8-ąją paaiškėjo, kad lakūnė Nadežda Savčenko yra perkelta į Rusiją ir laikoma kardomajame izoliatoriuje Voronežo mieste.
Rusijos valdžia įtaria Savčenko prisidėjus prie Ukrainos rytuose žuvusių Rusijos radijo ir televizijos žurnalistų Igorio Korneliuko ir Antono Vološino nužudymo. Pati Nadežda ir jos gynyba tvirtina, kad tuo metu ji jau buvo nelaisvėje, todėl negalėjo įvykdyti jai inkriminuojamo nusikaltimo. 2014 metų spalio 10 dieną žmogaus teisių centro „Memorial“ sprendimu lakūnė Nadežda Savčenko oficialiai pripažinta politine kaline.
Viešo svarstymo metu paskelbtose Aleksandro Litvinenkos nužudymo bylos išvadose netrūksta medžiagos, kurioje figūruoja Vladimiro Putino vardas, tačiau kaltinimai iškelti vis dėlto ne jam. Rusijos valdžios reakcija į nuskambėjusius kaltinimus ir nenoras išsiaiškinti tiesos apie buvusio Rusijos piliečio nužudymą aiškiai mums rodo, kad jokia tiesa Vladimirui Putinui nereikalinga.
Ir „Litvinenkos bylos“ teismas, ir Nadeždos Savčenko teismas tapo asmenine Vladimiro Putino gėda. Mat teismas Rusijos realybėje – tai ne tiesos nustatymo ar teisingumo įvykdymo vieta. Jis tėra spaudimo ir susidorojimo instrumentas – tik tai, ir daugiau nieko. „Ypatinga Putino realybė“, apie kurią kalbėjo Merkel pačioje įvykių Ukrainoje pradžioje, tai realybė, kurioje akivaizdūs nusikaltimai lieka nenubausti, jei kaltininką dengia Rusija. Tai taip pat yra realybė, kurioje bausmė gali pasiekti bet ką, be jokių įrodymų, jei tik tokia yra vado valia.
Tai puikiai supranta ir pati ukrainietė pilotė Nadežda Savčenko, kuri tapo „vladimiriško teismo“ įkaite. Kaip teigia jos advokatas Ilja Novikovas, ji nenori savo veiksmais suteikti progos Putinui kalbėti apie tai, kad „viskas išsispręs teisme“. „Nėra teismo. Jei norite, apsimetinėkite, kad teismas pas jus yra. Tačiau aš tame nedalyvausiu!“, Novikovas perdavė merginos žodžius.
Londono teismo išvadose yra daugiau nei 300 puslapių kruopščiai susistemintų ir visuomenei pateiktų įrodymų ir liudininkų parodymų. Donecko Rostovo teisme vos per vieną dieną buvo atmesta 11 gynybos prašymų į teismą iškviesti liudininkus (rusų nelaisvėje esančius Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karius, kurie kalėjo kartu su Savčenko) ir į bylą įtraukti ekspertų, analizuojančių vaizdo įrašą iš Nadeždos įkalinimo, vertinimą. „Ankstesnėmis dienomis nors kažką menko ir nereikšmingo, bet vis tiek leisdavo padaryti, o šiandien, matyt, nusprendė parodyti, kad laikas viską baigti ir kad mūsų pastangos jiems atsibodo. Prašėme leidimo į teismą iškviesti liudininkus – visus prašymus atmetė. „Norite išgirsti juos – patys pristatykite juos į teismą“, mums buvo pasakyta“, – „Radio Svoboda“ („Laisvasis radijas“) korespondentui sakė Savčenko advokatas Ilja Novikovas.
„Ypatinga Putino realybė“, apie kurią kalbėjo Merkel pačioje įvykių Ukrainoje pradžioje, tai realybė, kurioje akivaizdūs nusikaltimai lieka nenubausti, jei kaltininką dengia Rusija. Tai taip pat yra realybė, kurioje bausmė gali pasiekti bet ką, be jokių įrodymų, jei tik tokia yra vado valia.
Labai simboliška, kad rusų valdžia nesvarsto įrodymų apie Kovtuno ir Lugovo dalyvavimą žmogžudystėje. Taip, kaip ir Rusijos teismui įrodymų, jog Nadežda Savčenko nedalyvavo nusikaltime, kuriuo ji yra kaltinama, klausimas yra „neesminis“. Kai po daugelio metų aiškinsime, kas gi nutiko su Rusija, mes sakysime, kad ji pavirto į šalį, kurioje realybė nebebuvo patvirtinama jokiais įrodymais. Šiandien nėra jokių faktų, kurie bylotų apie tai, kad Rusijoje yra teisingumo sistema, prezidento institucija, atstovaujamoji demokratija, teisėsaugos sistema. Beveik nebeliko jokių vilčių, kad veiktų reali, o ne deklaratyvi švietimo ar sveikatos apsaugos sistema. Tiesiog mūsų akyse griūva finansų ir bankų sistema. Juk bankai, kuriuose dolerio kursas, Rusijos Dūmos pasiūlymu, yra nustatytas balsavimu parlamente, jau yra nebe bankai, o propagandos instrumentas, egzistuojantis tik tam, kad dezorientuotiems gyventojams ir toliau būtų pudrinamos smegenys ir demonstruojama, kad šalyje viskas yra gerai. Kol kas pasaulis neturi įrodymų, kad Rusija – tai valstybė, sudėtinga sistema, institucijų rinkinys, veikianti pagal aiškias taisykles ir priimtas normas.
2015 metų gruodžio 7 dieną Savčenko paskelbė bado streiką, kuris tęsiasi iki šiol. Ankstesnysis bado streikas tęsėsi 81 dieną. „Ji badaus tol, kol jos nepaleis, arba kol ji nepateks į komą – būtent taip, tokiais žodžiais, ji ir kalba. Per pusantrų metų aš spėjau perprasti jos charakterį, tad esu tikras, jog taip ir bus, – žurnalui „Fokus“ sakė Ilja Novikovas. – Ji nesėdės kalėjime, kiek to panorės rusų teismas. Ji sėdės ne ilgiau, nei pati nuspręs. Tai skamba žiauriai, tačiau ji yra tvirtas žmogus. Jos pozicija tokia: aš Rusijai statau ultimatumą.“
Nadežda Savčenko, atsisakydama pripažinti prieš ją pradėto teismo proceso teisėtumą, konstatuoja, kad Rusijoje apskrita neliko tokio dalyko, kaip teismų institucija, o ir pati Rusija nebėra Rusija ta prasme, kad ji nebėra tarptautinis teisinis subjektas, kaip kad šaliai priklauso būti.
Gal ir mums pagaliau atėjo laikas sau pripažinti, kad dėl nusikalstamo Putino režimo valdymo Rusijos valstybė nustojo egzistuoti. Kad armija, nusipjaustanti skiriamuosius ženklus, jog galėtų „mandagiai“ okupuoti svetimą teritoriją – tai jau ne armija. Kad teismas, kuriame nesvarstomi liudininkų parodymai ir ekspertų vertinimai – tai jau ne teismas. Gal jau atėjo laikas sau prisipažinti, kad mes turime reikalų su agresyvia serijinių nusikaltėlių gauja, kurie naudoja šantažą, belaisvius, nužudymus, bombardavimus, destrukciją, grasinimus panaudoti branduolinį ginklą, kad bet kokia kaina išsisuktų nuo sąžiningos ir pelnytos bausmės už savo nusikaltimus.
Būtina tai pripažinti ir veikti atitinkamai.
Larisa Vološina, Kijevas, Ukraina
#Litvinenka
