Musulmonai visose Jungtinėse Valstijose jaučia neigiamą visuomenės reakciją į juos po kruvinų praėjusio penktadienio teroristinių atakų Paryžiuje, įskaitant vandalų išpuolius prieš mečetes ir islamo centrus, neapykantos kupinus skambučius ir žinutes internete, o taip pat grasinimus susidoroti.
Pelno nesiekiančios visuomeninės grupės ir aktyvistai sako, kad jie yra pripratę prie po panašių įvykių sustiprėjusios priešpriešos, tačiau šįkart ji yra itin ryški, dar labiau kurstoma žiniasklaidos.
„Situacija tampa vis niūresnė, – sako Amerikos-islamo santykių tarybos Vašingtone atstovas Ibrahimas Hooperis. – Tiesiog pastebime, kaip daugėja prieš islamą nukreiptos retorikos, kuri ir paskatina šiuos atvirus smurto ir vandalizmo proveržius.“
Jo tikinimu, antimusulmoniškas nuotaikas atspindi ir kai kurių respublikonų kandidatų į prezidentus, gubernatorių ir kitų politikų bei visuomenės veikėjų pareiškimai, kad JAV turėtų nebepriimti pabėgėlių iš Sirijos.
Per pastaruosius 15 metų respublikonų politikams buvo sudėtinga suvaldyti visuomenės priešiškumą musulmonams. Po 9/11 prezidentas George’as W. Bushas tikino, kad Jungtinės Valstijos nekariauja su islamu, o jo partijos nariai sekė jo pavyzdžiu. Po Busho kadencijos pabaigos, piktas konservatorių elitas, vedamas Newto Gingricho, Sarah Palin ir Rudy Guliani, aktyviai kovojo prieš idėją netoli Ground Zero pastatyti mečetę. O po praėjusio penktadienio išpuolių Paryžiuje respublikonai ima būriuotis aplink naują išankstinio nusistatymo formą, kurią lengva išnaudoti ir apginti: musulmonai karo pabėgėliai, skirtingai nei krikščionys, turėtų būti laikomi kaltais, kol neįrodyta priešingai.
Senojo sukirpimo islamofobija taip pat neišnyko. Ji išsprūsta iš kai kurių konservatyvių rinkėjų burnų, o o šių metų respublikonų kandidatai į prezidentus jų nė nesirengia taisyti. Du kandidatai, Benas Carsonas ir senatorius Rickas Santorumas, yra pareiškę, kad joks islamą išpažįstantis žmogus negali būti išrinktas prezidentu. Pirmadienį Donaldo Trumpo atstovė spaudai „Twitter“ socialiniame tinkle parašė: „Islamas yra nusitaikęs į silpnuosius ir naudoja politinį korektiškumą kaip priedangą“.
Iš pradžių daugelis kandidatų priešą apibūdino kaip „radikalaus islamo terorizmą“. Tačiau, po atakų Paryžiuje, patikslinančių būdvardžių buvo atsisakyta. Jebas Bushas dabar tai vadina tiesiog „islamo terorizmu“ ir aštriai kritikuoja prezidentą Obamą už tai, kad šis atsisako vartoti šį terminą. Carly Fiorina vartoja tokį patį trumpinį, o Mike’as Huckabee net atsisakė ir paaiškinimo „terorizmas“. Prezidento darbas, tikina Huckabee, yra „apsaugoti amerikiečius, o ne islamą“.
Senatorius Marco Rubio pateikia analogiją su nacizmu. Prieš kelias dienas ABC televizijos laidoje „This Week“ jam buvo parodyta vaizdo medžiaga, kurioje Hillary Clinton sako: „Nemanau, kad mes kariaujame su musulmonais. Manau, kad mes kariaujame su džihadistais.“ Laidos vedėjas George’as Stephanopoulosas atkreipė Rubio dėmesį į tai, kad Clinton išvengė termino „radikalusis islamas“, o Rubio apie tai atsiliepė paniekinamai: „Tai tas pats, kaip bijoti pasakyti, kad mes kariavome su naciais, kad neįžeistume vokiečių, kurie gal ir priklausė nacių partijai, bet patys nesmurtavo“. Rubio analizėje smurtas jau nebėra esminis skirtumas, jo supratimu, islamo radikalizmas yra vienas nedalomas vienetas, toks kaip Vokietijos nacių partija.
Senatorius Tedas Cruzas žengia dar toliau. Antradienį jo buvo paklausta, ar jo argumentas prieš musulmonus pabėgėlius iš Sirijos – tai, kad kai kurie iš jų gali būti pavojingi – būtų galėtas panaudoti, kad kadaise būtų užkirstas kelias jo paties tėvui imigruoti į Jungtines Valstijas iš Kubos. „Jei mano tėvas būtų priklausęs teokratiniam ir politiniam judėjimui, tokiam kaip radikalusis islamas, kuris žudo visus, kas neišpažįsta jų ekstremalaus tikėjimo arba juos prievarta atverčia, tuomet tai būtų visiškai logiška“, – sakė Cruzas. Tačiau Cruzas siūlo neįsileisti ne tik radikalių islamistų, bet apskritai visų musulmonų. Kai kurie šio tikėjimo atstovai gali būti žudikai, vadinasi, reikia uždaryti duris visiems.
Gubernatoriams ir kandidatams į prezidentus konkuruojant, kuris geriau nuramins sunerimusią publiką, skirtumai musulmonų tarpe – kuris yra smurtingas, kuris radikalus, kuris teokratiškas, kuris susijęs su teroristais ar jiems prijaučiantis – yra išmetami pro langą.
Vienintelis skirtumas tarp pabėgėlių, kuris domina respublikonų kandidatus – skirtumas tarp musulmonų ir krikščionių. „Artimuosiuose Rytuose nėra krikščionių teroristų“, – sako Jebas Bushas. „Nėra jokios reikšmingos grėsmės, kad krikščionys įvykdytų teroristinį išpuolį“, – labai panašiai kalba Cruzas. Bushas tikina, kad dėl šios priežasties ir todėl, kad krikščionys labai dažnai yra persekiojama mažuma, Jungtinės Valstijos turėtų sutelkti dėmesį į pagalbą krikščionims pabėgėliams. Cruzas tikina, kad JAV turėtų uždrausti „Sirijos musulmonų pabėgėlių“ priėmimą į šalį, bet suteikti prieglobstį krikščionims.
Taigi, jei pabėgėlis yra musulmonas, daugiau niekas nesvarbu. Ar jis sunitas ar šiitas? Radikalas ar nuosaikusis? Ar turi ryšių su kokia nors kovotojų organizacija? Ar yra padaręs kokį nors nusikaltimą? Nėra jokio tikslo uždavinėti šių klausimų, nes, kaip paaiškina Rubio, „nėra jokio būdo patikrinti iš Sirijos atvykstančius pabėgėlius“. Akivaizdu, kad nesvarbu net tokie dalykai, kaip amžius ar lytis. Pirmadienį gubernatorius Chrisas Christie atsisakė suteikti prieglobstį vos pradėjusiems vaikščioti Sirijos našlaičiams. Nesant patikimų duomenų apie pabėgėlių tapatybes, mums svarbu tik tai, ar, kaip sako Bushas, „jie gali įrodyti, kad yra krikščionys“.
Toks yra naujasis respublikonų standartas: kaltas, kol neįrodysi esąs krikščionis. Arabas, musulmonas, teroristas – mes neturime prabangos rūšiuoti tuos žmones. Daug lengviau jų neįsileisti bei, kai kurių nuomone, deportuoti tuos, kurie jau yra šalyje. „Jei aš laimėsiu, jų čia neliks, – tikino Trumpas. – Mes negalime rizikuoti.“
Nuo tokios amerikietiškos retorikos kaip diena ir naktis skiriasi tai, ką už Atlanto kalba prancūzų prezidentas François Hollande’as. „Atsirado tokių, kurie norėjo susieti pabėgėlių antplūdį su penktadienio teroristiniais išpuoliais, – kalboje Prancūzijos merams sakė Hollande’as. – Tiesa yra ta, kad šis ryšys egzistuoja todėl, kad Sirijos ir Irako žmonės bėga, nes yra kankinami tų pačių žmonių, kurie šiandien puola ir mus.“ Jis pridūrė, kad per ateinančius dvejus metus Prancūzija priims 30 tūkstančių pabėgėlių.
Prezidentas pareiškė, kad Prancūzija yra paraleliai atsakinga už „humaniškų sąlygų pabėgėliams suteikimą ir Prancūzijos piliečių apsaugą“.
„Suprantu jūsų nerimą, – kalbėjo Hollande’as. – Mes taip pat privalome tikrinti žmones, kurie atvyksta į Europos ir į Prancūzijos teritoriją, kad užtikrintume, jog mūsų šaliai nekyla grėsmė. Mes imsimės visų būtinųjų žmonių patikrinimo priemonių prieš priimdami pas save pabėgėlius.“
Kaip tik šis problemos dvilypumas ir iškelia etinį klausimą pas mus: ar amerikiečių dvasios ramybė yra svarbiau nei Sirijos pabėgėlių saugumas? Tačiau verčiau šį klausimą performuluoti truputį praktiškiau: ar užvėrus duris Sirijos pabėgėliams, būtų užkirstas kelias teroristiniams išpuoliams Amerikoje?
Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad taip. Neleidus į šalį patekti visiems sirams, į ją nepatektų ir ta nedidelė dalis teroristų, kurie yra pabėgėliai ar jais apsimeta. Tačiau plačiame terorizmo problematikos kontekste, atsakymas yra aiškus „ne“. Tyrimai ir analizės kiekviename pabėgėlių patekimo į šalį etape leidžia daryti išvadas, kad, užtrenkus duris pabėgėliams, teroristai savo nuodingos veiklos nenutraukia, o įleidus žmones ten, kur saugu, padeda jiems – ir jų vaikams – niekada nepaimti į rankas ginklo.
Norite tikėkite, norite – ne, tačiau būtent klaidi ir sudėtinga amerikietiška biurokratija atbaido teroristus nuo siekio patekti į šalį politinio prieglobsčio prašymo keliu. Vidutinis prašymo prieglobsčiui patenkinimo laikas yra nuo metų iki 18 mėnesių, o pabėgėlių iš Artimųjų Rytų atveju laukimas būna dar ilgesnis. Taip yra todėl, kad iš karinių konfliktų apimtų šalių atvykę asmenys dažnai neturi reikalingų dokumentų, o tai apsunkina jų patikrą. Jei kyla nors menkiausių abejonių, Vidaus saugumo departamentas yra linkęs atmesti prieglobsčio prašymus.
JAV pabėgėlių priėmimo procesas yra toks ilgas ir kruopštus, kad tampa, ko gero, pačiu neefektyviausiu įmanomu keliu potencialiam teroristui patekti į šalį. „IS teroristui nėra jokio tikslo tapti pabėgėliu ir trejus metus laukti galimybės galbūt patekti šalį. Jiems labiau pasiteisina siųsti čia radikalizuotus Europos piliečiu, – svarsto Anne Speckhard, Tarptautinio smurtinio ekstremizmo tyrimų centro direktorė. – Net nuskristi į Meksiką ir tuomet nelegaliai kirsti sieną yra lengviau, nei patekti į šalį kaip pabėgėliui.“
Tačiau tokios perspektyvos – kad teroristai turi toli gražu ne vieną kelią patekti į šalį – optimistiškai nenuteikia. Tad kaip atrasti aukso vidurį tarp šalies piliečių saugumo užtikrinimo ir būtinosios humanitarinės pagalbos karo siaubiamų šalių pabėgėliams? Kaip kovoti su terorizmu, nesupriešinant skirtingų rasių, tautybių ir konfesijų šalies piliečių? Tai yra klausimai, atsakymai į kuriuos suformuos šios šalies ateities kryptį.
