Benjaminas Netanyahu sutinkamas Kongrese
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu entuziastingesnio priėmimo Kongrese nė negalėjo tikėtis. Jam įėjus į Atstovų rūmus, nugriaudėjo griausmingi aplodismentai, o jis mojavo ranka kaip tikras herojus, skindamasis kelią į tribūną per džiaugsmingų įstatymų leidėjų minią. Net Vašingtone retai kada pamatysi tokio lygio politinį teatrą, kurio pagrindinis tikslas – mesti iššūkį prezidento Obamos užsienio politikai.
Netanyahu kalboje nenuskambėjo jokių naujų idėjų, o tai pademonstravo, kad visas šis pasirodymas buvo skirtas tam, kad artėjant kovo 17-osios parlamento rinkimams, kuriuose jis dalyvaus, pademonstruotų savo rimtą nusiteikimą saugumo klausimais. Jis nepasiūlė jokių naujų įžvalgų Irano klausimu ir nepateikė naujų argumentų, kodėl JAV turėtų atsisakyti susitarimo su Iranu dėl šios šalies branduolinio ginklavimosi apribojimo, dėl kurio JAV ir dar penkios didžiosios galybės šiuo metu su Iranu veda derybas.
Jo reikalavimas, kad Obama privalo užtikrinti palankesnes sutarties sąlygas, nuskambėjo retoriškai, mat ministras pirmininkas nepasiūlė jokių racionalių alternatyvų, padėsiančių sustabdyti Irano branduolinį ginklavimąsi. Tačiau Netanyahu pasiūlė naujų sąlygų, kuriomis tarptautinės sankcijos Iranui turėtų būti nepanaikintos tol, kol Iranas nepakeis savo agresyvaus elgesio, įskaitant ir priešiškumą Izraeliui bei paramą Hezbollah, kuri atvirai siekia Izraelio sunaikinimo.
Netanyahu išreiškė du pagrindinius kontrargumentus dabartinėms deryboms dėl nusiginklavimo sutarties. Pirmasis yra tas, kad sutartis neprivers Irano išformuoti savo branduolinės infrastruktūros, pasiliks galimybę sodrinti uraną ir, ilgainiui, pagaminti pakankamai medžiagų, kad turėtų kuro branduolinei bombai. Antrasis Netanyahu pastebėjimas yra tas, kad dešimtmečio ar ilgesnis apribojimas Irano galimybėms gaminti branduolinį kurą yra nepakankamai ilgas. Ministras taip pat išreiškė smarkias abejones, kaip efektyviai tarptautiniams ekspertams pavyks užtikrinti, kad Iranas laikytųsi sutarties sąlygų.
Tiesa, sutartis branduolinės programos, kuri, Irano tikinimu, šaliai reikalinga energetiniais ir medicininiais tikslais, visiškai nenutrauks, tačiau to nepadarys ir atsitraukimas nuo derybų stalo. Net nuolatinis Irano atominių elektrinių bombardavimas nesugebėjo išspręsti problemos, nes Irano mokslininkai per pastaruosius šešis dešimtmečius įgijo išskirtinių branduolio skaidymo „know-how“, tad geba atkurti visiškai sunaikintą branduolinę programą per vos porą metų.
Tai, kas iš tiesų galėtų apriboti Iraną, tai griežtesnės derybos, kurių Jungtinės Valstijos ir jų partnerės Britanija, Prancūzija, Kinija, Vokietija ir Rusija jau ėmėsi. Jei sutartis bus patvirtinta, ji nustatys patikrinamas dabar egzistuojančios branduolinės programos ribas ir užtikrins, kad Iranas negalėtų greitai pagaminti pakankamai medžiagų, reikalingų sukurti bombai. Tai atneštų naudos Iranui, kuris palaipsniui būtų išlaisvintas nuo sunkių tarptautinių sankcijų, smarkiai palaužusių šalies ekonomiką.
Nors Irano branduolinė infrastruktūra nebus išmontuota, svarbiausi įrengimai bus perkonfigūruoti, kad keltų mažesnę grėsmę, o taip pat bus sumažinta centrifugų, sodrinančių uraną. Iranui bus uždrausta sodrinti uraną virš 5 procentų, t.y. lygio, reikalingo energetikai ir medicininiams tikslams, tačiau nepakankamo ginklų kokybės branduoliniam kurui išgauti. Be minėtos sutarties, Iranas ir toliau tęs savo branduolinę programą be jokių apribojimų.
Netanyahu taip pat pasmerkė Irano islamo režimą ir jo keliamus pavojus Izraeliui bei viso regiono saugumui. Ministras priminė, kad šis režimas remia prezidentą Basharą al-Assadą Sirijoje, šiitų kovotojus Bagdade, sukilėlius Jemene ir Hezbollah Libane.
Tai tiesa, Irano elgesys dažnai yra grėsmingas ir smerktinas, ir kaip tik todėl Obamos administracija deda tiek pastangų į šias derybas su Iranu. Tačiau labai svari priežastis, dėl ko taip smarkiai auga Irano vaidmuo regione, yra Amerikos vadovaujamas karas, nuvertęs Saddamą Husseiną Irake, kurį Netanyahu palaikė (tuo metu jis nebuvo ministru pirmininku). Net pasirašius sutartį kai kurios sankcijos, susijusios su Irano raketine ir branduoline programomis, nebus panaikintos. Obama ne kartą sakė, kad jis niekada neleis Iranui įsigyti branduolinio ginklo, o jei susitarimo laikomasi nebus, jis savo grasinimus žada paremti veiksmais. Akivaizdu, kad Netanyahu juo nepasitiki, o tai, ko gero, yra pati pavojingiausia visos šios situacijos tiesa.
Kongreso reakcija akivaizdžiai bylojo apie ryškią opoziciją branduolinio nusiginklavimo sutarčiai. Tačiau naujausia Merilando universiteto Visuomenės konsultacijų programos apklausa rodo, kad aiški amerikiečių dauguma (tame tarpe 61 procentas respublikonų ir 66 procentai demokratų) palaiko šią sutartį. Kongresui reikia nepamiršti, kad jo pareigos yra priimti sprendimus, naudingus Amerikos saugumui. Jei įstatymų leidėjai tai pamirš, jie turės būti pasirengę prisiimti atsakomybę už pasekmes.
