Pastaruoju metu dažnai girdime, kad stresas ir nerimo sutrikimai vis dažnesni paauglių gyvenime. Maždaug trečdalis paauglių JAV sako, kad yra jautę tikrai stiprų nerimą. 62 proc. universiteto studentų JAV teigia, kad jie nuolat jaučia stiprų nerimą.
Kas sukelia stresą paaugliams?
Atrodytų, kad paaugliai dažniausiai turėtų jaudintis dėl savo pažymių ir puikiai atliktų namų darbų (arba per didelio jų kiekio), tačiau taip nėra. Dažniausiai paaugliams stresą sukelia jų santykiai su draugais ir mylimaisiais, taip pat socialinis spaudimas būti vienokiam ar kitokiam. Šį spaudimą nuolat didina ir vis populiarėjančios socialinės medijos. Paaugliai dažnai apibūdina stresą kaip galvojimą apie tai, ar jie pritampa kompanijoje, sugebėjimą atitikti jų aplinkos keliamus standartus, patyčias. Paaugliams taip pat stresą kelia jų „prieraišumas“ mobiliesiems telefonams: jie nuolat galvoja, kad jeigu iškart neatsakys į skambutį ar žinutę, jiems rašantis žmogus greitai susiras ką nors kitą, su kuo galės bendrauti, ir jis liks pamirštas. Būtent dėl šios priežasties paaugliai nenori atsitraukti nuo savo telefonų: jie bijo prarasti su juo norintį bendrauti žmogų.
Stresas yra natūrali žmogaus gyvenimo dalis bet kokiame amžiuje: jis apsaugo nuo pavojaus, tačiau nuolat jaučiamas stresas gali išsekinti. Paaugliams kovoti su stresu gali padėti jų tėvai, jeigu jie patys suvokia, kaip su juo kovoti. Paaugliai gali mokytis iš tėvų elgesio tada, kai jie bando dorotis su stresu.
Valdykite savo mąstymą
Tai, kaip žmogus mąsto, susiję su tuo, kaip jis reaguoja į įvairias jam stresą sukeliančias situacijas. Jūsų mintys dažnai daro įtaką ir jūsų tikrovei. Ypač žmones veikia „automatinės mintys“, kurios vienaip ar kitaip programuoja elgesį.
Valdant į galvą ateinančias automatines mintis, gali pasikeisti jūsų požiūris ir tai, kaip stipriai reaguojate į stresą sukeliančias situacijas. Pavyzdžiui, jeigu jūsų vaikas turi problemų, susijusių su akademiniais pasiekimais, visų pirma pabandykite jo paklausti: o kaip jie norėtų jaustis? Jeigu baimė gauti prastesnį pažymį arba baimė nesuprasti yra esminis jų patiriamas jausmas, susidūrus su mokykla, tai kokio kitokio jausmo jie norėtų? Galbūt norėtų jausti viltį, kad tikrai kada nors supras? O gal norėtų daugiau pasitikėjimo savimi ir savo gebėjimais? Pasiūlykite, kad vaikai sąmoningai pakeistų baimės jausmą į tą, kurio jie patys norėtų. Vaikai, pamatę, kad gali bent iš dalies valdyti savo mintis, iš tiesų jausis labiau pasitikintys savimi ir pradės galvoti apie tai, kaip galėtų sau padėti, pavyzdžiui, paprašys mokytojo pagalbos, jei ko nors nesupranta. Taip bent iš dalies sumažės jaučiama baimė suklysti ir nežinoti.
Panaši strategija gali būti pritaikyta ir tais atvejais, kai jūsų vaiką kankina automatinė mintis, kad „manęs nemėgsta“. Galite kartu pasvarstyti, kaip jis jaustųsi, jei iš tiesų būti atstumas, juk svarbu suprasti, kad visi kada nors gyvenime būsime ar buvome atstumti. Žinoma, vaikas nenorės būti atstumtas, bet galbūt galite padėti jam jaustis neutraliau, jeigu taip atsitiktų? Verta priminti vaikui, kad juk ir jis pats ne visus žmones mėgsta, todėl natūralu, kad ir jis negali būti visų mėgstamas. Ir tai nereiškia nieko blogo.
Klausykitės. Paaugliai turi būti matomi ir suprasti, kad jie galėtų sukurti stiprų ryšį su kitu žmogumi. Būkite smalsūs, atviri, priimkite juos tokius, kokie jie yra, išreikškite savo meilę tada, kai jie parodo, jog jaučia nerimą ar stresą. Visuomet priminkite, kad jų savivertė neturi priklausyti nuo jų pasiekimų. Parodykite, kad suprantate, kaip jie jaučiasi, sakydami „suprantu“, „girdžiu, ką sakai“, „papasakok man šiek tiek daugiau“. Visuomet klauskite, ar vaikui reikia pagalbos, ar jie tiesiog norėjo „išsikalbėti“. Jeigu jie atsako, kad nereikia, tai prievarta jos nesiūlykite. Galbūt vaikui norisi savo problemas išspręsti pačiam.
Miegas ir sportas. Miegas paaugliui itin svarbus. Jeigu miego ritmas derinamas su sportu, pastanga kovoti su automatinėmis mintimis ir ramaus buvimo paieškomis, tai turėtų padėti dorotis ir su stresą keliančiomis situacijomis.
Ribokite laiką prie ekranų. Moksliniai tyrimai rodo, kad didesnis valandų skaičius žiūrint į mobiliojo telefono, kompiuterio ar planšetės ekraną susijęs su prastesne savijauta nuo dvejų iki septyniolikos metų. Paauglių savijautą laikas prie ekranų veikia dar stipriau: tie, kurie prie ekranų praleidžia daugiau nei septynias valandas per dieną, dvigubai dažniau jaučia nerimą ir stresą, serga depresija, nei tie, kurie prie ekrano praleidžia vieną valandą. Kalbėkitės su vaikais apie tai ir pabandykite kartu apriboti laiką prie telefono ar kompiuterio.
Raskite papildomos pagalbos. Vaikai turi turėti bent kelis suaugusius žmones, kuriais gali pasitikėti. Vienas iš tų žmonių turėtumėte būti jūs, bet galbūt galima rasti ir kitų žmonių, kurie gali jums padėti? Tai galėtų būti mokyklos psichologas, klasės auklėtojas ar koks kitas jūsų vaikui artimas žmogus.
